Aš labai mėgstu dieviškąją Kirą Muratovą – už jos totalią neapykantą žmonijai, už nemeilę žmogui, už klasikinės mizantropijos sklaidą menu ir mene. Bet aš labai mėgstu ir Yaną Ross, už visiškai priešingą poziciją – ši teatro režisierė pasižymi stebėtina žmogmilyste ir pakantumu kiekvienai žmogystai, net menkiausias dievo skreplelis jos kūryboje nusipelno reabilitacijos ir teisės į išsisakymą bei išgirdimą.
Tuo išsiskiria ir naujausia režisierės premjera „Chaosas“ Nacionaliniame dramos teatre. Spektaklis labai drąsus, asketiškas, šviesus savo pagarba ir atidumu žmogui, suvertas ant plieninio teatrinės logikos stuburo. Ir kartu sąmoningai patosiškas, karščiuojantis, demaskuojantis perversišką sentimentalumą, personažų savigailą ir saviplaką – visą puokštę šleikščiausių bruožų, būdingų šiuolaikiniam žmogui, šiuolaikinei dramaturgijai, šiuolaikiniam teatrui. Esu mačiusi visus Yanos Ross Lietuvoje statytus spektaklius – mano mėgstamiausių trejetukas: intelektualusis „Bembilendas“, drastiškoji „Liučė čiuožia“, glamūriniai „Dešimt dialogų apie meilę“ – radikalumu ir novacija, šviežiu, nuo prigimtinio lietuviško atsargumo nepriklausomu polėkiu, meniniais sprendimais erzino ir stebino dažną teatralą. Lietuvaičiams sprangoka, neperprantama, einanti prieš srovę režisierė per penkerius aktyvaus darbo Lietuvos teatre metus padarė mažą stebuklą – subūrė, suvienijo vieną iš stipriausių, talentingiausių teatro profesionalų, bendraminčių komandą, gebančią kūrybingai ir maksimalistiškai šturmuoti sunkiausias teatrines viršukalnes.
Foto Kamilė Žičkytė
Scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Jasenka, video dailininkė Eglė Eigirdaitė, aktoriai Algirdas Gradauskas, Rimantė Valiukaitė, Dalia Michelevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Jolanta Dapkūnaitė, Džiugas Siaurusaitis, šviesos dailininkas Vilius Vilutis – menininkai, kūrėjai dirbantys su režisiere jau nebe pirmame pastatyme. Visi jie – „Chaoso“ įtrauktieji, nors spektaklis gal labiausiai apie vieną iš jų – Dalios Michelevičiūtės suvaidintą Sofiją, mokytoją – tokią baltą varną, negražią, silpną, pilką pelkę, bet su gerokai atsipalaidavusiais varžteliais. Ją, erzinančią savo kitoniškumu ir atsipalaidavimu nuo bendro ritmo, pradžioje užsipuola, bando fiziškai pritrėkšti, visi personažai. Ir ji, gudrioji, praėjusi visus išbandymo Chaosu ratus, galiausiai tampa naujaja mokyklos direktore. Išrėkusi, išliejusi, iškarščiavusi visą savo įtūžį, nepasitenkinimą didžiaja neteisybe, netvarka žmonių santykiuose, chaosu į bedugnę besiritančiame pasaulyje, pilkoji Sofija nurimsta, atlėgsta, net laikinai nustoja į neteisybę reaguoti smurtu, nes gi pagaliau tampa įvertinta, priauga iki svarbesnės kėdės, praplečia savivertės ribas.
Foto Kamilė Žičkytė
Abejoti viskuo – tokia pagrindinė antrosios herojės – Julijos, suvaidintos Rimantės Valiukaitės, paskirtis šioje žemėje. Smagi, ironiška ir visiškai atsipūtusi psichoanalitikė, visą aistrą didžiajai revoliucijai perkėlus į savo pacientų lovas. Apsiginklavusi žinojimu – kaip koziris ant stalo dedama Naomi Klein „Šoko doktrina“. Ką gi, pjesė paremta geležine tėze – materialioji krizė tiesiogiai susijusi su dvasine.
Foto Kamilė Žičkytė
O čia jau norisi pasakyti stop! Aš galiu daug ką suvirškinti, ir sąmokslo teorijas, ir psichoanalizę, ir sceninę prievartą bei prievartos išspaudas vizualinėj reklamoj. Bet tokios sušvinkusios, daugkartinio naudojimo idėjos nenorėčiau priimti už tikrą pinigą. „Chaoso“ dramaturgas muša varpais ir skelbia pasaulio pabaigą, Nacionalinio dramos teatro vadovo žodis prasideda sakiniu: „Slegianti šiandienos tikrovė – korupcija, kylančios kainos, agresija, žlugdanti bendravimo atmosfera, emigracija, skurdas, nykstantys kultūros resursai, pasiduodanti šalis.” O taip! Kiek save prisimenu, iš labai labai seniai, tikrovė visada slėgė ir ten kur stodavo bent du žmonės – visada plieskėsi konfliktas. Šis pasaulis, šita realybė niekada nebuvo harmoninga – nei seilėtoj vaikystėj septyniasdešimtaisiais, nei pilkoj paauglystėj aštuoniasdešimtaisiais, nei karštoj jaunystėj devyniasdešimtaisiais. Tai ką man dabar daryti jei aš savo brandos metais įžengiau į harmonijos ir santarvės būseną? Prisijungti prie tų – versliųjų apokalipsės pardavėjų, prievaizdų, skelbėjų, ar likti su tais mulkiais, tikinčiais jog ir tai praeis???
Kaip tik ir laukiau pirmų atsiliepimų apie Chaosą, nes artimiausiom dienom ir planavau neaplenkti šios premjeros. Yana Ross (beje kaip ir Kiračka) ir mano numylėtinė, bet kad tau į jos geriausių spektaklių trejetuką įeina “Dešimt dialogų apie meilę”, tai net paspringau obuolį bekramtydama. Man gal toks labiausiai isbaigtas pasirodė jos sis darbas: http://www.g-taskas.lt/spektaklis-laisves-kaina-pagal-yana-ross/. Meiles dialogai tai visiškas nesusipratimas man nuomone, nebent vėliau jį dar kažkiek apšlifavo, nes vienam iš pirmų spektaklių buvau. Bet manau, kad esmė tikrai nepasikeitė, lėkštumo prasme.
Mano personaliniame trejetuke Dialogai, su visa jų esme, labai svarbūs. Apie kokį lėkštumą, panele, bandote kalbėti?
Mano įspūdžiai: http://www.g-taskas.lt/ispudziai-po-premjeros-10-meiles-dialogu-rez-yana-ross/
“primityvūs pirmakursių etiudai” – drąsu, vienok… aš užlaikinu gtaska kaip smagią kelių draugelių, mėgstančių meną ir bandančių aprašinėti savo įspūdžius internete, iniciatyvą. gaila, kad iki šiol joks entuziastų būrelis nepasinaudojo idėja padaryti kažką truputį geriau ir drąsiau – galėtų mėgautis renginiais už pakvietimus, ir ranką miklintų įspūdžius aprašinėdami, ir įvairovės būtų daugiau.
na mes patys norėtume, kad tas ratas būtų platesnis ir įvairesnis. Esame apsikrovę tikraisiais (ne hobiniais) darbais ir mielai estafetę perleistume “geresniems, drąsesniems”, sau pasilikdami galimybę rašyti tik užėjus stipriam įkvėpimui. Bet per penkių metų praktiką įsitikinom, kad žmonės yra tingūs padarai ir net už kvietimus sunku kažką įkalbint parašyti įspūdžius. Plius tokios idėjinės iniciatyvos turi tendenciją išsikvėpti, o mes ir patys niekada stipriai nedirbom ties tuo, kad tai išaugtų į kažką didesnio. Tiesa, kaip bebūtų keista, bet kultūrininkai (teatrai, festivaliai ir kt. kultūrinės iniciatyvos) laiko mus labai svarbiais kultūrinės žiniasklaidos žaidėjais, nes kasdien gauname krūvas prašymų/pasiūlymų kažką pareklamuoti, kažkieno tapti informaciniais rėmėjais, kažką aplankyti ir įspūdžius parašyti. Kartais sulaukiame net priekaištų, kad ignoruojame Kauno ar Klaipėdos kultūrinį gyvenimą ir pan. Mums kartais patiems pasidaro nejauku nuo to, kad tas mūsų chebrytės laisvalaikio pasižaidimas tapo kažkam labai rimtu reikalu, kad iš mūsų pradėjo visi labai daug visko reikalauti, priekaištauti, tikėtis ir pan. Juokinga pamačius žmonių nuostabą, kai šie sužino, kad realiai prie šio projekto dirba trys pastovūs žmonės, kad visi jie dirba be jokio atlygio savo laisvu laiku kada kuris jo turi, kad visus atsiųstus laiškus į g-tasko paštą skaitome tik po darbų ar begerdami kavą per šių pertraukas, kad nėra jokio ofiso kur gali kažką atsiųsti ar kažkas užeiti, kad G-taskas egziztuoja tik virtualioje erdvėje ir, kad gyvas vien idėjiniu pagrindu. Ir tu manai aš pati nesuprantu savo rašymo/recenzavimo galimybių, labai gerai suprantu 🙂 bet kas sakė, kad šis puslapis skirtas profesionaliems teatralams ar kino žinovams? Jis skirtas tokiems kaip mes patys ar dar mažiau išmanantiems, kad turėtume kur padiskutuoti ir pasidalinti su kitais geromis naujienomis. O žmonės pradėjo iš mūsų reikalauti profesionalumo.
Beje išties džiaugiuosi ir sveikinu dėl melpomene.lt iniciatyvos. Nesiseiliosiu čia komplimentais, bet ir neslėpsiu jog man patinka tavo rašymo stilius, ir tai, apie ką rašai. Tad linkiu neišsikvėpti ir su daugiau aktorių permiegoti! :))
melpomene kaip suprantu savo ranku miklumais neabejoja, bet seiletu fraziu kas antrame rasinelyje neuztenka saves reitinguot ir kitus nureitinguot, juoba g. kazkada kazkokius pripazinimus ir gavo.. manau tik i nauda abiem iseitu jei sugebetumet dirbt kartu. rasineliai grazus, ant to paties “seileto” kurpaliuko, bet va kas po jais – tai nelabai skaitosi ir atmetimo reakcija vystosi. vietoj to kad g. savo linkus metytum, geriau paimtum ir parasytum arba bent jau copy-paste is savo stalciaus, butu produktyviau, kulturiskiau, ir akiu draskymo vieni kitiems.
o kas čia akis kam drasko? :O man patinka mano tautos balsas, tik kultūringajai Aistei siūlyčiau prisiminti lietuviškas raides ir dažniau savo apsilankymu pagerbti melpomene.lt! pažadu dar daugiau seilių ir rankų miklumo 😉
…kai moterys ima kalbėti apie savo rankų miklumą, nežinau kodėl, bet vyrams pradeda stotis labai daug ką bendro su teatru (ir apskritai MENU) turinčios asociacijos…
Gerbiu rankdarbių profesionales.
vihyGaUJ