Spalio mėnesį nusprendusi ieškoti gyvo teatro privalėjau užsukti į Sirenas. Šis vienintelis lietuviškas tarptautinis teatro festivalis metai iš metų man yra tapęs lyg kokiu atgaivos šaltiniu, tikra teatro gyvybingumo ir skalsumo versme. Tiek gero teatro pamatyta, tiek gero tūso būta per ankstesnes Sirenas… Šiųmetinės žadėjo būti ypač smagios –

Tokie saldūs pažadai – užbučiuoti iki mirties prieš tai pražildžius, t.y. sušvirkšti gerą dozę žudančios aistros ir dvasinių kokių tai sukrėtimų! Užlaikinau labai labai tą Sirenų video, ir sirenomis nukamuotąjį Vilių Vilutį, ir Sireną Severiją Janušauskaitę žmogžudės akimis.

Taigi, ir kada gi aš, vištos galva, išmoksiu, įsisamoninsiu ir užtvirtinsiu, kad visose nūdienos lietuvių piarinėse akcijose pažadai visada būtinai išsiskirs su realybe, bei gi tikrojo produkto realiom sąvybėm? Nes ir šiuo atvėju – pagrindinės, užsienio programos spektakliai nuo jūsų matyto vizualo idėjos skyrėsi kaip…

Vengrų trupės HOPPart spektaklis „Koriolanas“ labiausiai apeliavo į žiūrovų smegenis. „Koriolanas“ atakavo aukčiausios prabos muzikiniu takeliu, tekstu, įkrautu socialinės kritikos ir drąsos ir aštriais, tiksliai aktorių kuriamais tipažais. Smagu buvo sudalyvauti vengriškoje teatrinėje revoliucijoje, pasiduoti provokacijai mąstyti, lyginti, abejoti plonytėm linijom tarp tiesos ir melo, pakaifuoti nuo meistriško manipuliacinių masmedijinių triukų parodijavimo ir dekonstrukcijos. Turėčiau klausimų tik dėl estetikos – skurdo, antrų rankų, kičo, pseudo vintažo samplaika vengrų pastatyme man pasirodė sprangoka. Tai labai individualu, bet man, asmeniškai, maksimos maišeliai bei pigiausios guminės gariūnų šlepetės pakylėtos ant klasikinės, tradicinės scenos visada yra sprangu, koktu, įžeminta. Kartais tokie menkniekiai kaip nutįsęs maksimos maišelis tampa tvirčiausiu inkaru, neleidžiančiu meno kūriniui atitrūkti nuo purvinos realybės, kuri pačia savo prigimtimi, esme yra antiteatrališka.

Italų trupė Muta Imago savo sireniniame „Displace # 1 raudonasis įtūžis” atrado labia savotišką būdą paveikti publiką. Sugromuluotas, kramtytas perkramtytas ir atrytas turinys, “idėja”, buvo sumaitinta, sukimšta žiūrovui palydint galinga garsine ataka ir smogiamaisiais šviesų blyksniais. Gerai, kad gana trumpai mane gąsdino neišgąsdino beigi bandė preparuoti manuosius regėjimo ir klausos pojūčius. Supraskit teisingai,  man visada smagu, kai šiuolaikinis teatras prikišamai primena mirtį, nes tai sveika, profilaktiškai pakartoti: aš mirsiu, tu mirsi, jis ji mirs, mes mirsime, jūs mirsite, ir visi mirs! Tik priemonės, pasitelktos italų, norinčių iš tyrų žiūrovų lūpų dar kartą išgirsti šią skanduotę, yra gal labiau priimtinos labai jaunai žiūrovų auditorijos daliai?

Tokiems geltonsnapiams Sireniukams, tik ką nuo šiltos motinos krūties atjunkytiems, vartojantiems pertrintą, nesprangią, atrytą teatrinę košelę labai tiko ir trupės Gob Squad performansas „Super night shot“. Trečiasis Sirenų užsienio spektaklis tryško pozityvumu, gėriu, pasigėrėjimu ir pagarba jauniesiems Vilniaus gyventojams. Paradoksalu, kad auksinę tezę apie tai, kad „bet kokio miesto gyvybės šaltinis yra jauni žmonės“ Vilniui dar kartą priminė ir įkūnijo keturi hipsteriai – tokie judrūs, išmintingi, žvalūs ir pozityviai nusiteikę britų/vokiečių vyresnės kartos menininkai. Profesionalumo, pozityvumo, inovatyvumo ir gyvenimiškos patirties iš jų neatimsi, o ir spektaklis tikrai skirtas užganėdinti bet kuriame pasaulio didmiestyje vykstančio tarptautinio teatro festivalio festivalinę publiką. Universalus!

Tik kas iš to? Kas po to? Kas būna tada, kai išsiskirsto ta saujelė išrinktosios festivalinės publikos mačiusios, girdėjusios Sirenų triukšmus ir viliones? Ar kažkas pasikeičia? Ir kaip tai keičia mus, mūsų miestą, šalį – šventei, festivaliui, pasibaigus?