Atrodo būsiu labai teisingą spektaklį savo pirmam apsilankymui teatre, po mėnesio abstinencijos, pasirinkusi. Nenuvarginantis, bereikalingos protinės įtampos nesukeliantis, atpalaiduojantis, pozityvus, į plačias publikos mases orientuotas tas naujausias Nacionalinio dramos teatro, režisieriaus Cezario Graužinio ir jungtinių ‘cezario grupės’ & nacionalinio trupės pastangomis išgimdytas spektaklis “Ir vėl viskas bus gerai”. Lietuviškoje blogosferoje net vieną mergaitišką impresiją po spektaklio radau – labai tiksliai blogerė apie išgražintą Vilniaus Rožytę – Brigitos Arsobaitės vaidinamos beprotės Aurelijos inspiraciją parašė 🙂

Ką tik pasimėgavusi naujausiu Nacionalinio premjeriniu šedevru, galiu jums už dyką duoti patarimą – kai pasiilgsite gilaus, šiuolaikiškumu persmelkto minties polėkio – nueikite į bet kurią Nacionalinio dramos teatro naujausią premjerą, ten jus garantuotai pamaitins pačiu šviežiausiu intelektualiniu pašaru. Iš Graužinio premjeros išsinešiau kolosalią metaforą apie ‘tuos kitus, netikrus žmones tuščiom akim, tuos sutenerius, šarlatanus, užėmusius tikrųjų žmonių vietą” – čia lyg tai apie  verslininkus ir kitus valdančiuosius globalistus išgromuluota metafora buvo.  Iš karto norėčiau replikuoti ir pasiūlyti gerb. režisieriui naujadarą, tokį ekspromtu, besidžiaugant spektakliu, gimusį džouką, gal gi praversiantį tolimesnėse kūrybinėse klejonėse. Dėmesio: “Užmušk šarlataną savyje, nušauk sutenerį kaimyne!”.

Gal ir buka mintis, bet kaip tada reikėtų pavadinti tą jau vėmulį keliantį paties režisieriaus savo inscenizacijai sugūglintą internetinį juokelį apie krizės kilmę iš žodžio krizenti ir kitus verbalinius marazmus apie globalinės ekonomikos mechanizmus, žarstomus nuo pirmos minutės spektakyje, žadančiame, kad “Ir vėl viskas bus gerai”. Kaip kitaip man reikėtų traktuoti tą kloaką, versmę, fontaną intelektualinių banalybių, pasipilančių iš neįgalių, nouneiminių personažų burnyčių. Iš pradžių dar galvojau, ai – gi čia tas garsusis, visais scenos kryžiais įvertintas, unikalusis ‘cezario grupės’ vaidybos ir buvimo scenoje būdas. Na žinot gi, tas – charakteringas amžinasis jaunatviškumas, naivumas, tiesmūkumas, teatro kūrimas iš dūmų, tuščios erdvės aido, sielos virpesių, keturių medinių suolelių ir pačių aktorių suimprovizuotų tekstų – na, kitaip tariant, visas tas šūdas, po kurį priverstos braidžioti visos jaunos, nepriklausomos, ant vandens paviršiaus priverstos žūt būt išsilaikyti nepriklausomos teatrinės Lietuvos grupės.

Na bet com on – gal čia tik Nacionalinio dramos teatro didžioji scena turi tokią sąvybę sustatyti viską į tikrasias savo vietas? Nes kai, žinote, amžinai jauna cezario grupė atsistoja šalia Nacionalinio dramos teatro grandų Vytauto Anužio, Vytauto Rumšo, Birutės Mar ir kitų, šitam Cezario muile susikūrusių labai patogius, labai simpatiškus, žmogiškus ir natūralius personažiukus, leidžiančius sau ir paimprovizuoti, ir žavingai pasoluoti, ir elegantiškai patinginiauti scenoje, darosi liūdna dėl cezariokų. Nabagai toje didelėje, estetiškai meistriškai suvaldytoje, puikiais kostiumais pagyvintoje erdvėje atrodo kaip paliegę viščiukai, didžiosios scenos debiutantai, lyg ir pagaliau gavę šansą atsiskleisti visu grožiu didžiausioje Lietuvos scenoje, išlysti iš tų kuklių eksperimentinių salyčių, pamiršti tas keturias kėdes, humanose surankiotas scenines drapanėles, tuos medinius suoliukus ir sunkų nepriklausomos trupės būvį kasdienini. Jau kaip stengėsi režisierius vardan to linksmumo suvienodinti, suniveliuoti personažus ir jų atlikėjus iki “lygiaplanių”, vis tik nelengva nusodinti tokius scenos Meistrus kaip Anužis ar Vytautas Rumšas, savo personažus gebančius sukurti vien pirštų galiukų virpesio, tobulos plikės spindesio ar aksominio tembro pagalba. Jaunimas atlieka savo funkciją, stengiasi, atiduoda maksimumą – ir kol tėra statistai kukliai asistuojantys scenos meistrams, ar išpildantys savo funkcijas viename iš palaimingą juoką turinčių sukelti gyvųjų paveikslų, iki begalybės ištęstų nebylių mizanscenų, pastangas galima užskaityti. Bet štai ateina metas kai personažiukui tenka atlikti savo mini mono scenelę… Ir tada prasideda dance macabre 🙁

Foto Kamilė Žičkytė