Teatriniai lietuvos klanai

Sveiki, gerbiamieji teatralai. Šį įrašą išprovokavo kukli ateinančio teatrinio sezono apžvalga internetiniame portale www.menufaktura.lt

Kadangi mėgstu įvairius drąsius naujadarus, savo poziciją nusprendžiau pasidalinti su šio pakankamai kontraversiško blogo melpomene.lt skaitytojais.

Konkrečiai mane, suglumino viena “šmaikšti” entuziastingo žurnalisto, 2012 sezono apžvalgoje suformuluota frazė – “Kol tėvo nėra, Latėnų ir Storpirščių atžalos siaučia tarp Jaunimo teatro sienų.” Kalba čia eina apie jaunąjį režisierių Vidą Bareikį su kolegomis Ne Teatro aktoriais, Jaunimo teatre statantį “Kovos klubą”. Tėvas – teatro vadovas Algirdas Latėnas išvykęs grąžinti skolų “matuškai” Rusijai – stato dar vieną “Ledi Makbet” rimeiką šios neaprėpiamos šalies provincijoje.

Su visa pagarba jaunajam talentui Bareikiui, kurio kūryba džiaugiuosi ir mėgaujuosi jau keletą metų, noriu paklausti jaunojo kūrėjo kur jis taip meistriškai išmoko keisti kailį, veidmainiauti ir prisitaikyti?

Ankstesniuose pokalbiuose su lietuviška žiniasklaida režisierius sugebėdavo privaloma tvarka ką nors šmaikštaus ir paniekinamo “sustumti” ant valstybinių teatrų. Ratas apsisuko ir visas Ne Teatro jaunimėlis gavęs pasišildyti po Jaunimo teatro stogu gieda ditirambus gerbiamam dėdei Latėnui, su tokiu dosnumu atidavusiu didžiąją sceną jaunimo eksperimentams.

Formaliai žiūrint – viskas puiku. Jaunimo teatre šurmuliuoja jaunimas, teatro vadovas gali netrukdomas realizuoti kūrybines ambicijas artimajame užsienyje, o talentingi jauni aktoriai užsidirbti duonai savo tėvų prakaitu aplaistytoje šlovingoje scenoje.

Realybėje – dar viena nupirkta, nutildyta, išromyta jaunų teatralų karta.

Ir nėra čia daugiau ką pridurti.

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.