Šūvis per galvą į širdį

Turiu labai prastą atmintį citatoms, bet ši frazė – apibūdinantį teatro esmę užstrigo jau seniai. Frazės autorystė priklauso vienai Keistuolių teatro aktorei. Turiu prisipažinti, metai baigiasi, norisi daryti visokias išvadas ir apibendrinimus, tai šit, vieną esminį jau dabar galėčiau skelti – 2012 metais eiti į lietuvišką teatrą buvo verta tik tuomet, jei jis pažymėtas Keistuolių teatro arba, ypač, Atviro rato brendu. Visos kitos lietuviškos teatrinė produkcijos jau seniai nutekėjo atminties vamzdžiais į nebūtį, o tai kas matyta Atvirame rate – išliko, ir krebžda, šildo, guodžia – lyg koks šiltos duonos kepaliukas užantyje. Nors Atviro rato premjerinė “Brangioji mokytoja”, režisierė Ieva Stundžytė, nebuvo skirta papenėti meno alkstančius ir sušildyti dvasiškai sužvarbusius. Šis spektaklis tikrai primena taiklų šūvį, plieninės režisierės rankos nukreiptą į surūdijusią amžininko sielą.

Foto Kamilė Žičkytė

Žinau, kad nevertėtų savo nešvankiam teatriniame dienoraštyje vartoti tokių sąvokų kaip dvasingas, nuoširdus, sukrečiantis, bei siela, žmogiškumas, sąžinė ir visas kitas shit. Žinau, bet gal kartais, prieš ilgą, ilgą tylos ir liūdesio metą, kurį išgyventi bandysime kas kaip – teatre, po anklodėmis ar vyne, o aš nesmerkiu nei vieno iš šio būdų, leisiu sau truputį pabūti sentimentalia.

Nes dar tik visai neseniai lioviausi sapnuoti savo mokyklos koridorius, klaidžiais labirintais atvedančius į mokyklos šikinyką, pastato rūsyje ir vieną sceną kas kartą vykstančią ten – paauglės mergos įsikirtusios viena kitai į kaltūną ir bandančios įkaitusių žiūrovių cypimo taktan žūt būt panardinti viena kitą veidu į atvirą mokyklos šikinyko skylę. Iš tos skylės žvelgia ašarotos mano akys, jau iš anksto žinodamos kas nugalės, o kas skalausis veidelį po tekančia srove, skalausis… Rudai ruda uniforma, ištežęs plisuotas sijonas, juoda, iki blizgesio nusitrynusi prijuostė, melsvi laiveliai, laikrodukas STRELA ant putlaus riešo – va kaip atrodo šito pragaro kariūnų kostiumai.

Tai tik sapnas, mielieji, šitos scenos NIEKADA nebuvo realybėje, bet kodėl mano mokykliniai metai, kas kartą persivalgius prieš miegą, grįžta būtent šiuo sapnu, aš nežinau. Ir nenoriu žinoti, bijau pradėti aiškintis. O režisierė Ieva Stundžytė nebijo, drąsiai atsuka skaidrų scenos veidrodėlį į išbalusius, rausvus, spuoguotus ar gražiai nušpakliuotus šiuolaikinių paauglių veidus ir priverčia juos išgirsti, apmąstyti, pajausti. Būtent tokių – susikaupusių, atidžių, nuščiuvusių moksleivių apsupty žiūrėjau “Brangiąją mokytoją” – spektaklį sukurtą pagal 1980 metais parašytą Liudmilos Razumovskajos pjesę. Ar tai tolima praeitis? Vaikų, 2012 metais žiūrinčių Ievos Stundžytės spektaklį, tuo metu nebuvo jokiuose penkmečio, Dievo ar likimo planuose? Kodėl režisierės valia nenupudruota, nepagražinta ir dirbtinai nepritempta šiems laikams, ypač  kampuotа, sunkiasvorе, savo laikmečiui charakteringa kalba parašyta pjesė šiandien pataiko tiesiai į dešimtuką?

Foto Kamilė Žičkytė

Talentas. Tik šiuo žodžiu galėčiau atsakyti į visus savo pačios iškeltus klausimus. Kūrėjos talentas, aktorių talentas, juos atradusių ir juos ugdančių pedagogų talentas – patvariausia valiuta šioje lietaus žemėje. Talentas, drąsa, intelektas, plieninis valios stuburas – tiek nedaug, kol kas, galima pasakyti apie jaunąją režisierę, sprendžiant iš kelių jos pastatymų. Bet tai įkvepia ir palaiko, mus, Ievos amžininkus.

Tam, kad nepabaigtu tokia labai jau lyriška gaida, noriu pasidalinti naujausia rusiška “Brangiosios mokytojos” versija – režisierės Valerijos Gay Germanikos TV serialu “Mokykla” – “Школа”. Ech, jei dar dievulis mielajai Valerijai ir tokį plieninį stuburą kaip Ievai duotų…

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.