Pradžioje trys mano vinys į premjerinės “Katedros”  režisieriaus Oskaro Koršunovo trečiąją akį. Pirmoji: Ką Jūsų “Katedroje” turėtų veikti žiūrovas, kuriam Katedra tėra gražių proporcijų namas, statinys Vilniaus centre? Namas, tik tiek, namas nekeliantis jokių emocijų, sentimentų, neasocijuojamas su jokiais simboliais? Antroji: Ką daryti jeigu gryno, meniškai nepridengto ir netransformuoto nukryžiuotojo panaudojimas “Katedros” pastatyme man, giliai netikinčiai Melpomenei, kelia pasišlykštėjimą, atmetimo reakciją, šventą pasipiktinimą? Juk blaiviai žiūrint garbusis Gimnastas turėtų kaboti, gulėti ar siūbuoti tik tam specialiai skirtose religinės gimnastikos patalpose, o ne šiuolaikinėje teatro scenoje. Trečioji: vaikų, gyvūnėlių ir neįgalių žmonių panaudojimas/išnaudojimas teatre mane verčia vemti. Mano galva, tai šlykštu, apgailėtina ir pigu – tą buką, tiesmuką, “nuo dievo ir gamtos” duotą vaikišką tyrumą užkelti ant bukos, tiesmukos šiuolaikinio teatro scenos. Todėl reikalauju prieš “Katedrą” dalinti išsivėmimui skirtus maišelius. Turėtų praversti visiems bezbožnikams ir didingo grožio supykintiems piliečiams. Viaukt.

Foto Dmitrijus Matvejevas

O šiaip viskas su ta “Katedra” puiku – gavę sudalyvauti tokio kosminio lygio metų projekte, menininkai, kaip ir buvo tikėtasi persivertė per galvą, išspaudė iš savęs maksimumą kūrybinio degimo ir gero, kokybiško rezultato. Pavyzdžiui labai žavinga, autentika ir plačiais užmojais alsuojanti Vytauto Narbuto scenografija. Reikia pripažinti scenovaizdis kelia, na kelia labai smarkių asociacijų su ankstesniu O.Koršunovo pastatymu “PS byla OK”. Nu bet vis tiek,  nereikia čia droviai mekenti, kad galbūt “Katedra” yra Oskaro Koršunovo gyvenimo teatras, akistata su mokytojais, mėginimas kartu su Laurynu maištauti ir išsilaisvinti“.  Na kodėl užsakomojo straipsnio formatas neleidžia kritikui tauriai ir prasmingai parašyti apie soc.užsakymą, kuriame ir auto ir visos kitos citatos taptų puikiai suprantamomis priemonėmis prikimšti trijų valandų sceninio veiksmo dešrą. Manau edukacinei, šviečiamajai šio projekto misijai puikiai pasitarnaus ir kompozitoriaus Antano Jasenkos valios ir didybės jėgos kupina muzika, kartais padedanti scenos veiksmą kilstelėti iki mišių sakralumo. Kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės braižą “Katedroje” taipogi atpažinsime iš pirmo žvilgsnio – ultra moderni ir iki tobulo paprastumo išgryninta kostiumų konstrukcija scenoje padeda supriešinti modernų, šviesų kūrėją Lauryną – aktorius Marius Repšys, tamsiai, nešvankiai, gal net bukai miestiečių miniai. Jo, man ypač patiko persišviečiantis Vienuolės Ievos Teresės – aktorė Toma Vaškevičiūtė, abitas. Subtilu, kolosalu ir džiugina – žiūrovų ir gal dar apšvietėjų akį.

O šiaip viskas gerai su ta “Katedra”, man ypatingai džiugu, kad šiuo pastatymu Nacionalinis dramos teatras visiškai reabilitavo prieš tai festivalyje Versmės diskredituotą sekso svarbą šiuolaikiniame lietuviškame teatre. Tokių saldžių, goslių, profesionalių mylavimosi scenų dar reikėtų ir su žiburiu paieškoti likusiuose nacionaliniuose šio sezono pastatymuose. Štai ką reiškia metrų patirtis, profesionalumas, tvirta režisieriaus ranka. Juk be to saldaus trikampio – Vyskupas Masalskis, aktorius Vytautas Anužis, vienuolė Ieva Teresė ir Laurynas Gucevičius būtų sunku. Žiūrovui. Iškentėti chrestomatinį tekstą, taip gražiai artikuliuojamą aktorių, bet byrantį iš tokios istorinės tuštumos į tokią tuštumą… Taip, be geros, sveikos, karštos tautinės erotikos čia niekaip neišsiversi. Tik kad jei jau taip smagu ir skalsu tiems scenos grandams vaikytis tokią sultingą blondinę vištelę, audėjėlę auksarankėlę, sesutę vargdienėlę Ievą po gausų scenovaizdį ar gyslotas kekšes spektaklio aludėje kirkinti, gal verčiau kitą Justino Marcinkevičiaus kūrinį reikėjo pasirinktį? Pavyzdžiui “Voro vestuvės” – šviežias, nacionalinėje scenoje neišstatytas, o kokie sodrūs personažai, o žaidimui numink vištą kiek erdvės ir fantazijos kūrėjams atrastų. Ką Jūs į tai, ponas režisieriau?