Apie mūsų teatro deives ir demonus

Šis įrašas turėjo būti skirtas naujausiai Nacionalinio dramos teatro premjerai „Fundamentalistai“. Būtent į juos vedina nenugalimo noro rašyti atkaukšėjau aš vieną iš gražių rugsėjo vakarų. Ne viena buvau, tad gal mūsų aistringos diskusijos po spektaklio išprovokavo dar karštesnius vertinimus ir visus po to sekusius įvykius vertinant dj gerbiamo Nacionalinio naujojo sezono atsivėrimo konvulsijas? Nes ten kur susiduria dvi kardinaliai priešingos nuomones, kaip žinia, įskeliama kibirkštis, o tada jau ir gero gaisro galima laukti.


Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys „Fundamentalistuose“. Kamilės Žičkutės foto

Tą aistringą vakarą iškalbėjau ir išrėkavau visą savo pramatymą ir apie „Fundamentalistus“ ir apie Nacionalinio reklaminę kampaniją, todėl dabar nurimusi ir išblaivėjusi galiu drąsiai pareikšti – „Fundamentalistus“ verta žiūrėti tik dėl vienos vienintelės priežasties – puikiosios, dieviškosios, nuostabiosios aktorės Rasos Samuolytės. Nes tai kaip ji ateina ir išsisprogdina, iškarščiuoja, o dar galiausiai ir surenka save iš naujo po fragmentėlį tam sušvinkusiam, aksomu ir socrealizmo drobėmis apkarstytam Nacionalinio fojė verta jūsų brangaus dėmesio.

Nes visa kita nepakitę – tik tie patys desperatiški bandymai surasti naują formą mirusiam, negyvam turiniui. Nors ką gi čia slėpti – trys nauji sloganai: Aš žudysiu; Aš emigruosiu ir Aš tapsiu žvaigžde; glotnūs tautiškų tipažų snukeliai ir mažučiukės, į niekur pravertos durelės tipažų makaulėse užkrėtė Melpomenę smalsumo virpuliu – Kas gi čia bus? Kokia gi čia nauja forma mus bandys paimti? O kokia nematyta poza būsime padaryti, atkakę žiūrėti, kad ir tų pačių „Fundamentalistų“? Virpulys peraugo į nemalonų dvasinį niežulį supratus, kad jau niekur nebepaspruksi – teks atsėdėti kaip kartoniniam statistui, kaip kokiai sušiktai dekoracijai, įrėminančiai beveik trijų valandų Nacionalinio fontanėlio peizažą pagyvinusį veiksmą. Įmantrus made in finland pjesės tekstas iš pagrindinio herojaus – bingo – kunigėlio lūpų liejosi fontanu, tik ar apie tapsmą žvaigžde čia buvo bylojama? Pagirtinas reklamščikų agentūros love (gražus pavadinimas) bandymas sunkiasvorių „Fundamentalistų“ idėją suformuluoti vienu sakiniu, na bet, com‘on, vaikučiai, taip pro šalį, fuuu…


Aktoriai ir masuotė. Kamilės Žičkytės foto

Sekantis patiekalas Nacionaliniame meniu – spalio mėnesio premjera „Chaosas“ – vėl suomiška pjesė, vėl iškankintu filologės veidu pasipuošusi mergina skelbia – Aš žudysiu. Galiu duoti ragus nurauti – ne apie žudyma ši pjesė ir ne apie troškimą žudyti bus šis spektaklis. Mulkiai jūs 😉

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.