„Juokingi jie – tie tavo žmonės. Susimetė į krūvą ir dusina vienas kitą, o vietos žemėje va kiek, – plačiu mostu parodė jis į stepę. – Ir vis dirba. Kodėl? Kam? Niekas nežino. Matai, kaip žmogus aria, ir galvoji: štai su kiekvienu prakaito lašu jo jėgos susigeria į žemę, o po to atguls jis į ją ir supus. Nieko iš jo neliks, nieko jis nemato iš savo lauko, ir numirs kaip ir gimė – kvailiu. Ką gi – ar gimė jis tam, kad pasiraustų žemėje ir numirtų, net kapo duobės sau neišsikasęs? Ar pažįstama jam laisvė? Stepės platybės suprantamos? Jūros bangų mūša linksmina jo širdį? Jis vergas – kai tik gimsta ir visą likusį gyvenimą – vergas, ir viskas! Ką jis su savimi gali padaryti? Tik pasismaugti, jei paprotingės bent kiek.“ Čia aš Maksimą Gorkį cituoju. Ne tik paguodos ir karčios tiesos paieškoti įlindau į jo tomelius prieš savaitę. Dar ir susitikimui ruošiausi – su Auksine kauke, su iškiliąja „Vasa Železnova“, žinoma.

Esu iš tų žmonių, kurie Gorkį skaitė ir atmintinai mokėsi dar mokykloje. Puikiai prisimenu kaip seilės trykšdavo bandant išdeklamuoti aistras apie degančią Sadko širdį, arba šliužą ir erelį… Paskui Gorkis užsimiršo, gal tapo pernelyg nuobodus, nebeaktualus. Po 2000 staiga prasidėjo Gorkio proveržis Lietuvos teatre, prisimenate – kas metai po „Dugną“ – tai Kaune, tai Panevėžy. Tai tęsiasi iki šiol – nė vieno lietuviško teatro sezono be Gorkio – jei ne „Dugnas“, tai bent „Vasarotojai“ – ir nedulka tie mano turimi tomeliai, vis tenka pasitikrinti, ką dar galima išskaityti to bastūno kūryboje, kodėl įdomiausi mūsų teatro režisieriai vis suremia galvas su Michailu pasigalynėjimui – kuris kurį…

Kaip teigia Auksinės kaukės reklaminiai anonsai: „Peterburgiečio režisieriaus Levo Erenburgo rankos negailestingos, o žvilgsnis – žiaurus. Su jo statytomis rusų autorių pjesėmis nutinka tas pat: herojai scenoje atsiduria kaip pas gydytoją. Įeina į kabinetą daugmaž sveiki, o išeina ligoniai – slaptas, o kartais ir nebylias jų ydas ir dvasines negalias L.Erenburgas padaro akivaizdžiomis.“ „Daug kas niekina M.Gorkį, o man jis patinka“ – taip teigia „Vasos Železnovos“ režisierius ir pristato mums tragikomediją Gorkio pjesės motyvais.  O dėl ligonių, paliegėlių – auksiniai žodžiai! Stebint po sceną vėjo nešiojamus personažus, pradedi įtarti, kad arba tokie perregimi žmogeliukai specialiai buvo atrinkti, norint pabrėžti majestotišką Vasos – aktorės Marinos Golub grožį, didybę, arba scenografas norėjo, kad masuotės išpildytojai būtų kuo čiuplesni – labai jau daug scenų vaidinama sutūpus ar pakibus ant masyvios Železnovų namų puošmenos – liustros… Grožio šiuose namuose daugiau nerasta – estetine dominante tampa nuožulni pakyla, labai nestabili, bet pikantiškai paryškinanti smagias gertynių pirtyje, moterų voliojimo grindimis ir kitas rusiško bendravimo ir poravimosi ypatybes atskleidžiančias scenas. Pakylą dengia sutrinti kilimai – net iš tolo dvelkiantis pirkliška taukuota netvarka, susidėvėjimu, skūpumu. Po šiuos kilimus dažniausiai tik ant kelių šliaužioja toks slidus tipas – lyg tarnas, lyg visų ten gyvenančių moterų, įskaitant ir Vasą – amantas, periodiškai surenka iš pakampių butaforines žiurkes. Priekvaišė, pono, Vasos brolio, visomis prasmėmis nuskriausta tarnaitė, po sceną ilgai blaškosi nešina visos gausios šeimynos naktipuodžiais. Ir visa tai pačioje spektaklio pradžioje! Taip smagiai, su sodriu kvapeliu atvaidinamas pirmasis spektaklio trečdalis iki efektingos Vasos vyro nusižudymo, pasikariant ant tos pačios liustros, nors teturėjo žmonos įkištus miltukus išgerti – pasakantis apie šią šeimą, šią visuomenę, šią šalį viską.  Puvimas, neviltis,  irimas, degradacija.

Įvardinus šias esmines, net keturiomis Auksinės kaukės nominacijomis pagerbto spektaklio idėjines dominantes, būtų galima pereiti prie puikaus Marinos Golub sukurto vaidmens analizės. Arba galima truputį pasigilinti į patį Auksinės kaukės Lietuvoje fenomeną. Jau trečius metus Lietuvos elitinę publiką džiuginantis projektas šiais metais išsiskiria ypatingu kuklumu – Vilniuje pristatomas tik vienas Auksinės kaukės spektaklis. „Vasą Železnovą“ iš karto po Vilniaus turėjo džiaugsmo net po keletą kartų pamatyti Rygos ir Talino teatralai. Čia grandioziniai Auksinės kaukės renginiai vyks iki lapkričio 9 dienos. Latviai ir estai turės galimybę pasižiūrėti berods po 8 šių metų Auksinei kaukei nominuotus Rusijos spektaklius. Smagu, kad mums tranzitu atvežė bent jau „Vasą Železnovą“, skaudu, kad už viso šito projekto kaip visada kyšo geltonai žaliai raudonas lietuviškas snarglys. Lietuvos Rusų dramos teatras 2011 metų pirmajame etape iš Kultūros rėmimo fondo gavo 100 000 litų projektui Auksinė kaukė Lietuvoje. Ir pasistengė, kad ir pačiai Rusijai svarbaus projekto dalis būtų įvykdyta minimaliomis pastangomis – tranzitu pravežant tokį skambų spektaklį, kaip Marinai Golub pastatyta „Vasa Železnova“. Suprantu, kad tokia Žvaigždė, matyt tupiasi tik ant auksinio Stiklių klozeto, bet juk tokie trys  svarbiausi tarptautiniai mūsų festivaliai kaip Naujosios dramos akcija, Naujasis Baltijos šokis ir Sirenos paremtos buvo atitinkamai – 55 000 lt, 140 000 lt ir 170 000 lt. Savo programoje pristatydami  – tris, šešias ir tris trupes iš užsienio, bei geriausių lietuviškų teatro ir šokio spektaklių programas, pjesių skaitymus, edukacinę programą.

Po varginančios elementariosios matematikos belieka parsipūsti dar vieną „Vasą“ – Glebo Panfilovo filmą su Ina Čiurikova pagrindiniame vaidmenyje ir žvelgiant į tas didžiules moters akis, į veidą kaukę, į milijonierės aplinkos prašmatnų kičą, pakelti taurę už teatrą, kuris tęsiasi.