Sunkiausia buvo iškentėti viską fiziškai, dėl elementariausių priežasčių, nes net neturėjome galimybės lankytis tualete. Planuoju po kelių dienų su prizu aplankyti Berlyną, o vėliau gal būt keliausime ir į Lietuvą. Noriu padėkoti J.P.Sartre’ui už egzistencinę literatūrą, kuri padėjo sunkiausiomis akimirkomis, Tyler’iui Durden’ui už įteigtą norą kovoti ir, žinoma, Charlie Chaplin’ui už įkvepiančią kalbą” – sakė po sekinančios nakties atsigaunantis D.Stončius

Aš džiaugiuosi, kad kiekvienais metais vėl ir vėl ateina gegužės mėnuo ir pirmoji jo savaitė – kada visas Vilnius nukreipiamas saugesne, šiuolaikinio šokio vaga. Vaga, leidžiančia Miestui ir jo Žmonėms bent trumpam atsipūsti nuo kasdienio švento Vito šokio, o prisiminti kažką tikresnio, žmogiškesnio ir, gal truputį, dieviškesnio

Apie Lietuvą, lietuvius, lietuvišką meną norisi galvoti ir kalbėti vis daugiau ir intensyviau, gal tai sąlygoja kaimyninėse šalyse vykstantys sociopolitiniai kataklizmai, o gal vėlyva meilė ir pasididžiavimas savo tauta ištinka tiesiog taip – kad ir stebint naujausią choreografo Vyčio Jankausko kūrinį

Mano personalinis atsivėrimas „Naujajam Baltijos šokiui 2012“ prasidėjo nuo danų trupės Granhoj Dans spektaklio „Aline ne viena“. Šokėja Aline Sanchez, choreografas Palle Granhøjus ir muzikantai Thierry‘s Boisdonas bei Nielsas Kilele pakvietė festivalio publiką į unikalią, vidine koncentracija, muzikalumu ir prasminiu daugiaplaniškumu užburiančią kelionę.

Gal kas nors man padėtų iššifruoti dieviškojo Beno Šarkos euforizuotą monologą, paklausus apie įspūdžius po šios premjeros. Pask jojo: “Vakar buvau svingerių klube. Tokiam masiniam dar nekart nebuvau, ir tokių seksualiai šaltų svingerių dar nebuvau sutikęs.”

Balandžio 26, 27 dienomis scenos šviesą išvys ilgai kurtas naujausias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbas – monumetaliosios Dantės poemos „Dieviškoji Komedija“ sceninė studija.

Visus koja kojon kartu einančius „Ne Teatro” ( angl. „No theatre”) mylėtojus judėjimas kviečia į Menų spaustuvėje vyksiantį trijų spektaklių maratoną, kuriais teatro judėjimas užbaigs sezoną Lietuvoje.

Ji papasakos visą tiesa apie “Auksinę kaukę 2012″ – kiek ten to aukso likę po medicininiais tvarsčiais, ant drastiško kosmetinio remonto ištiktos visuomenės, šalies, miesto veido. Tikiuosi pašlovins ir jaunųjų Rusijos teatro didžiavyrių Konstantino Bogomolovo, Jurijaus Butusovo, Mindaugo Karbauskio menines kovas bei gi klajones.

Tai tiek vilčių ir lūkesčių… O tarpuose tarp spektaklių pasižadu pamąstyti apie tai, kad “Kritikas turi teisę būti piktas”, turi teisę į “totalų nusivylimą”. Jis gali būti “kandus ir piktas” ir net gi privalo tokiu būti, bet jis neturi teisės būti neadekvačiu savo objekto atžvilgiu.

Pasirodo, nebuvo šį sezoną nei apdovanojimams verto šokio pokio, nei Lėlių teatro pastatymo! Maža to, lietuviško profesionalaus teatro ribos užsibaigia ties Gedimino prospekto ir Basanavičiaus gatvės sankryža, o visa išlikimo šiuolaikiniame teatre filosofija sutelpa genialioje Sigutės Stonytės frazėje “Išmok kvėpuoti.”

Trenksmas, smūgis, spyris į galvą ataidėjęs visame paliegusios Melpomenės kūnelyje – kažkodėl tik tokiomis metaforomis vis dar norisi byloti apie šį Kūrinį, net ir praėjus tikrai geram laiko tarpui. O juk taip būna ganėtinai retai, mielieji, tikrai labai retai spektaklis nusėda kažkur sieliūkštės dugne ir brazda, graužiasi ten kaip kirminas. Ak, tas gyvo Teatro ilgesys…

Šis įrašas turėjo būti skirtas naujausiai Nacionalinio dramos teatro premjerai „Fundamentalistai“. Būtent į juos vedina nenugalimo noro rašyti atkaukšėjau aš vieną iš gražių rugsėjo vakarų. Ne viena buvau, tad gal mūsų aistringos diskusijos po spektaklio išprovokavo dar karštesnius vertinimus ir visus po to sekusius įvykius vertinant dj gerbiamo Nacionalinio naujojo sezono atsivėrimo konvulsijas?

Režisierius Artūras Areima visada mokėjo sklandžiai ir prasmingai pašnekėti apie savo būsimas premjeras, ne išimtis ir „Amfitrionas“: „Pats būsimąjį spektaklį vadinu ode meilužiui… Kas tai? Tai jausmų atgimimas, kaip vaistas ar nuodas, kuris pažadina, atgaivina aistrą…“ Pripažįstu, mane spektaklis sujudino, taigi… Tik kažkaip nejauku buvo stebėti po pirmojo veiksmo ženkliai pratuštėjusią žiūrovų salę.

Reikia pripažinti, kad labiausiai premjerine OKT „Miranda“ pasimėgavau dar iki prasidedant spektakliui. Ko vertas vien rudeninis kelias į dievų apleistąją Teatro areną – paupiu, prieš srovę, lyg kitu miestu žingsniuotum. O tada vėl gi – lietuviški paparacai prie vartų į Areną – ir oriai savo fasadinę pusę pro juos pranešantis lietuviškas bomondas.

Deja, bet man ypač dažnai tenka susidurti su taip vadinamu šiuolaikiniu Lietuvos teatru kuriančiu vaikams. Ta prasme, jei Melpomenei reikia rinktis tarp savaitgalinio bimbsojimo lovoje iki kiek norisi, ir žvalaus straksėjimo link kokios vaikučių kultūrinius poreikius tenkinančios įstaigos, visada tenka straksėti… Rugsėjo mėnesio derlius – spektakliai: „Lai lai lai“, „Kampavoris“, „Gandro dovana“ ir „Bitė Maja“ sužadino begalini norą išsisakyti.

Prisipažinsiu, senokai nebuvau taip sutrikusi – tokio analizei, refleksijai, apmąstymams nepasiduodančio spektaklio seniai neteko matyti. Pirmą veiksmą prasikankinau apnikta klausimų – o kodėl ši medžiaga? Juk turi būti kažkoks paaiškinimas kodėl pasirinkta prieš beveik 50 metų Deilo Vasermano rašyta pjesė pagal to paties pavadinimo Keno Kezio romaną? Negi tikrai vertėjo atsidurti tarp tų 150 kasmetinių pasaulinių „Skrydžių virš gegutės lizdo“ premjerinių pastatymų, tik tam, kad ir Lietuvoje turėtume savą, nors ir rymeikinę interpretaciją?

Šį vakarą, smarkiai perdozavusi Sirenų itališkų delikatesų, nusprendžiau pasigydyti atvirumu, išsikalbėjimu beigi išsiliejimu savo brangiajame dienoraštyje/bloge. Leisiu sau pabūti nuoširdžia ir sąžininga ir garsiai įvardinti vieną iš slaptų savo dūsavimo ir teatrinio ilgesio objektų. Taigi, išraunu iš širdies ir pristatau…

Spalio mėnesį nusprendusi ieškoti gyvo teatro privalėjau užsukti į Sirenas. Šis vienintelis lietuviškas tarptautinis teatro festivalis metai iš metų man yra tapęs lyg kokiu atgaivos šaltiniu, tikra teatro gyvybingumo ir skalsumo versme. Tiek gero teatro pamatyta, tiek gero tūso būta per ankstesnes Sirenas…

O čia jau norisi pasakyti stop! Aš galiu daug ką suvirškinti, ir sąmokslo teorijas, ir psichoanalizę, ir sceninę prievartą bei prievartos išspaudas vizualinėj reklamoj. Bet tokios sušvinkusios, daugkartinio naudojimo idėjos nenorėčiau priimti už tikrą pinigą.

Senas, net 2007 metų spektaklis, gal jau ir nudrožtas, ir pabiręs, ir nebeaišku kodėl ir vardan ko repertuare laikomas. Bet kas gi čia galva ar protu bando Jaunimo teatrą, jo repertuarinę politiką perprasti, nepažinus šis teatras, oj nepažini, neįžvelgiama ir logikos dėsniams nepasiduodanti ta jaunimkė.

Įvardinus šias esmines, net keturiomis Auksinės kaukės nominacijomis pagerbto spektaklio idėjines dominantes, būtų galima pereiti prie puikaus Marinos Golub sukurto vaidmens analizės. Arba galima truputi pasigilinti į patį Auksinės kaukės Lietuvoje fenomeną. Jau trečius metus Lietuvos elitinę publiką džiuginantis projektas šiais metais išsiskiria ypatingu kuklumu – Vilniuje pristatomas tik vienas Auksinės kaukės spektaklis.

Aš niekada nebuvau utopijų gerbėja ir aš nesuprantu, kodėl į šiuolaikinę sceną perkelta net tokio krištolinio grožio sklidina Henriko Ibseno drama pastarajame maestro režisieriaus Jono Vaitkaus pastatyme virto tiesiog marazmatine utopija bei alogišku, ištęstu ir sekliu parateatriniu opusu, skirtu suerzinti, iššaukti reakciją, pritraukti dėmesį, pakutenti ekshibicionistinį teatrališkumo nervą ar tiesiog „įpūsti deguonies“.

Tokia būtų mano asmeninė išvada, pasimėgavus šią savaitę Nacionaliniame dramos teatre vykusiu nacionalinės dramaturgijos festivaliu „Versmė“. Nėra, nebuvo jau dvidešimt metų ir nebus dar ateinančius kelis dešimtmečius – galima rėkti visa gerkle, išėjus po eilinio naujos lietuviškos pjesės skaitymo, Gedimino prospekte.

Taip pasakė aktorius Rimgaudas Karvelis, vakar pristatydamas savo naujausią kūdikį – dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis“ antrąją dalį, aprėpusią 1975 – 1985 metus. Aktoriau žodžiai ir filmas – lyg išplėšti iš širdies, gluminantys savo paprastumu, tiesa ir tikrumu. Visu tuo kas prarasta, nesugrąžinamai prarasta čia ir dabar, mūsų chaotiškame laike.

Nuo šiolei ir, nežinau, gal ir labai ilgai, Melpomenė ieškos ir šlovins tik jauną teatrą. Tikrai nuoširdžiai turiu prisipažinti – esu beveik nužudyta to solidžiojo, rimtojo, pavargusio ir išsisėmusio lietuviško teatro. Tai ir pagalvojau – o gal gi tikroji gyvojo teatro versmė slypi jaunystėje, drąsoje ir entuziazme, kuriuo, manau, pasižymi dauguma šiuo metu rinkoje alkūnėmis besigrumdančių nepriklausomų, jaunų trupių?

Teatras Atviras ratas yra tai, ką dar spėjome išsiugdyti iki Nuskriaustųjų kartos antplūdžio. Unikalus, režisieriaus Aido Giniočio su didžiule meile ir atsakomybe išugdytas, paruoštas, išpuoselėtas ir lyg akies vyzdys saugomas jaunų, profesionalių teatro kūrėjų branduolys. Ir „Lietaus žemė“ – taip ilgai, su tikru gero teatro troškuliu laukta Atviro rato premjera.

Ypač vertinu bei išnaudoju galimybes pasimėgauti rusiško teatro trupiniais, retkarčiais nubyrančiais Lietuvoje. Matyt, vis tikiuosi pajusti tą retą poskonį vėl ir vėl… Ir kartais pavyksta, kaip per Maskvos Kinetinio teatro spektaklius Menų spaustuvėje praeitą savaitę.Komiksų ir lindyhopo spektaklis „Senė“ – smagiausias teatrinis kreizas matytas šiais metais.

Gerai, kad vis dar pasitaiko spektaklių, kurie supurto kaip elektos šokas. Bauginanti, pribloškianti, gluminanti – tik tokiais, gal ir pačiais durniausiais epitetais, vis dar norisi kalbėti apie praeitą savaitę Menų spaustuvėje pasižiūrėtą “Ribų” premjerą. Keista ir tai, kad pagaliau pasijusti teko ir kaip per kokias sumautai sakralias gimties apeigas

Jei reikėtų paprastai ir aiškiai apibrėžti spektaklio žanrą, leisčiau sau konstatuoti, kad režisierius Oskaras Koršunovas sukūrė vieną sekmingiausią per visą lietuviško teatro istoriją miuziklą apie budulius. Labai smagų, linksmutį, uždegantį ir net neprailgstantį. Tu tikriausiai žinai, kad rusai turi tokį labai tikslų žodį – bыdlo… Mūsiškis – buduliai, būtų sušvelnintas šio termino variantas.

Kas dėl “Feel Linkų” – manau, gerklingoji Nina Simone liko patenkinta, nuo savo personalinio debesėlio veizėdama į šią, dviejų liepsnojančių steet dance atlikėjų, interpretaciją jos dieviškojo Feelings (1976) tema. Kaip gera, kad aistros ir kūrybinio parako neišeikvotus klodus galima aptikti tokioje netikėtoje terpėje kaip lietuviški gatvės šokiai

Aš, beveik nuoširdžiai, buvau sau ir dar keliems labai gerbiamiems žmonėms pasižadėjusi daugiau niekada neberašyti apie tą įstaigą – taip vadinamą Jaunimo teatrą. Na, bet žinot, kaip būna – ima ir vėl pačios kojos nuneša, nes, tipo reikia būti kontekste, sekti procesus ir t.t. Tfu! Nors ir žinau, kad spardyti ir spjaudytis ant lavonų yra labai neelegantiška, ką jau ten, nepadoru – bet gal aš paskutinį kartą!?

Kartais labai sau pavydžiu, ypač tais atvejais, kai pagaliau pasiseka, neišvažiuojant iš Lietuvos, pamatyti net keletą gerų spektaklių iš eilės. Retai taip būna, todėl pasivarginsiu aprašyti praeitą savaitę mane ištikusį džiaugsmą. Veiksmas vyko Vilniuje, Menų spaustuvėje, čia per savaitę prasisuko apie 12 spektaklių vaikams.

Maloniai dalinuosi į mano elpašto dėžę šį nuostabų rytą įkritusiu pranešimu spaudai. Judėjimas Šarlatanai skelbia savo MANIFESTĄ!

Leonidas Andrejevas yra neišverčiamas į lietuvių kalbą ir jokie pseudo titrai, skirti netyčia į Rusdramį užklydusiam litovcui, čia nepagelbės. Jo kūryba visada prislėgia monolitu, taip ir regiu didžiulę simbolizmo uolą, sistemiškai ir nuosekliai traiškančią menką žmogeliūkštį.

„No theatre“ esame nuėję jau tam tikrą kelio atkarpą, pažįstame vieni kitus, todėl lengvai peršokame kai kuriuos spektaklio kūrimo etapus. Su Vidu esame kūrybiniame dialoge, kurį, tikiuosi, vystys nauji ieškojimai ir atradimai. Pati „Fluxus“ idėja man įrodo, kad visgi menas ir pirmiausia teatras yra kolektyvinė veikla ir tik stipri komanda gali pasiekti didelių rezultatų bei pajusti bendrą kūrybinę satisfakciją.

Apsinuodijusi keliomis praeitą mėnesį pamatytomis premjeromis, nusprendžiau vasarį paskelbti mėnesiu be teatro. Maniau pailsėsiu, knygeles paskaitysiu, filmus pažiūrėsiu, o per tą laiką darbštūs lietuviško teatro kūrėjai prikeps premjerų, bus galima kovą išsibadavus kad pulti žiūrėti, rašyti, aikčioti! Nė velnio, pasirodo, pradėjo ryškėti sunkūs teatrinės abstinencijos požymiai

Ką tik pasimėgavusi naujausiu Nacionalinio premjeriniu šedevru, galiu jums už dyką duoti patarimą – kai pasiilgsite gilaus, šiuolaikiškumu persmelkto minties polėkio – nueikite į bet kurią Nacionalinio dramos teatro naujausią premjerą, ten jus garantuotai pamaitins pačiu šviežiausiu intelektualiniu pašaru.

Nagi pasižiūrėkime, ką už publikos pinigus jai davė Cezaris Graužinis Nacionaliniame dramos teatre pastatęs (rakom) siauram teatralų rateliui težinomo prancūzo pisakos tarpukarinę pjesę apie “mūsų” ir “anų” kovą visuomenės viduje…

Po No Theatre premjeros “Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?” vargšė Melpomenė turėtų išeiti į užtarnautą poilsį. Būtent ši premjera man įrodė, kad Lietuvoje yra jaunas, gyvas, unikalus jaunas teatras ir fanatiški, degantys, talentingi jaunieji teatro kūrėjai.

“Jeigu tai kas vyksta scenoje perkelti į kvadratinę dėžutę, transliuojančią idiotams gyvenimo tiesas, ir visą informaciją pateikti ne “operos meno”, o TV priemonėmis, tai gautųsi paprasčiausia seilėta ir pakankamai meksikietiška muilo opera – lia-lia lia-lia, siu-siu siu-siu, myžt-myžt myžt-myžt…”

“Aš jaučiu, kad springstu neapykanta savo meto kvailybei. Šūdai kyla prie gerklės, lyg man būtų įstrigusi išvarža. Bet aš noriu juos išsaugoti , sutirštinti, sukietinti; padaryti iš jų minkalą ir išteplioti juo devynioliktąjį amžių taip, kaip indai ištepa pagodas karvių mėšlu.” Giustavas Floberas

Būtent tokį kilimą gėlių kas vakarą reikėtų patiesti po aktorės Eglės Mikulionytės kojomis. Iki banalumo tobulai gražių pavasarinių tulpių kilimą už tai, kad ji yra, už tobulą teatro stebuklą, aukščiausios prabos teatrinę meistrystę, orią laikyseną ir gebėjimą scenoje būti nei nuoga, nei apsirengusia, o tiesiog nebanaliai paslaptinga ir neperprantama.

Ir tai yra beveik viskas, ką aš norėčiau ir galėčiau pasakyti apie Vilniaus teatre Lėlė regėtą režisieriaus Gintaro Varno premjerą “Teiresijaus krūtys”.

Aš Teatro dieną pradėjau švęsti jau praėjusią savaitę – charizmatiškasis Keistuolių teatro “Zenonas 2012″ buvo pats teisingiausias pasirinkimas! Keistuolių Zenonas dar kartą patvirtino banaliausią tiesą – Teatras, Šventė, Menas prasideda nuo žiūrovo.