Ištrauka iš režisieriaus, progresyviausio Maskvos teatro “Praktika” meno vadovo Ivano Viripajevo interviu snob.ru :
– Eduardas Bojakovas teigia, kad teatras – tai mini-valstybė. O kokias ligas, Jūsų manymu, paveldėjo Rusijos teatras iš savo didžiojo brolio – Rusijos valstybės?
– Visų pirma – imperinį suvokimą, kad teatras yra toks absoliučiai visiems žmonėms būtinas daiktas. Pavyzdžiui, priešrinkiminiuose klipuose J.Mironovas ir O.Tabakovas argumentavo, kad “Už tai ponas Putinas mums duoda teatrui”. Tarsi jei ne Putinas, pas mus teatro visai nebūtų. Tai štai, jei aš rinkčiausi, geriau jų teatro nebūtų. Kodėl mes nusprendėme, kad teatras – tiesiog tokia vertybė? Kad mes – pasaulio bamba? Teatras tarnauja žmonėms. Mes amžinai painiojame kas svarbiausias. O svarbiausi – žmonės, žiūrovai. Mes tik tarnaujame jiems.
O antra, kad teatras – ne privatus kioskelis. Iš mūsų turi reikalauti. Kas ką besakytų – mes aptarnaujame. Taip, mes galime, pavyzdžiui, aptarnauti taip, kad žiūrovams sakytume tik nemalonius dalykus, tik erzintume juos. Žiūrėkit, kaip dažnai girdime: valstybė – tai aš, nafta – tai aš, mokykla – tai aš. Bet jei tu tapai sėkmingu direktoriumi, tai visai nereiškia, kad tau priklauso ta sėkmė. Ne, tai ne tu. Tu tik tarnauji procesui. Nieko personalinio čia nėra.
Leave a Reply