Sveiki, gerbiamieji teatralai. Šį įrašą išprovokavo kukli ateinančio teatrinio sezono apžvalga internetiniame portale www.menufaktura.lt
Kadangi mėgstu įvairius drąsius naujadarus, savo poziciją nusprendžiau pasidalinti su šio pakankamai kontraversiško blogo melpomene.lt skaitytojais.
Konkrečiai mane, suglumino viena “šmaikšti” entuziastingo žurnalisto, 2012 sezono apžvalgoje suformuluota frazė – “Kol tėvo nėra, Latėnų ir Storpirščių atžalos siaučia tarp Jaunimo teatro sienų.” Kalba čia eina apie jaunąjį režisierių Vidą Bareikį su kolegomis Ne Teatro aktoriais, Jaunimo teatre statantį “Kovos klubą”. Tėvas – teatro vadovas Algirdas Latėnas išvykęs grąžinti skolų “matuškai” Rusijai – stato dar vieną “Ledi Makbet” rimeiką šios neaprėpiamos šalies provincijoje.
Su visa pagarba jaunajam talentui Bareikiui, kurio kūryba džiaugiuosi ir mėgaujuosi jau keletą metų, noriu paklausti jaunojo kūrėjo kur jis taip meistriškai išmoko keisti kailį, veidmainiauti ir prisitaikyti?
Ankstesniuose pokalbiuose su lietuviška žiniasklaida režisierius sugebėdavo privaloma tvarka ką nors šmaikštaus ir paniekinamo “sustumti” ant valstybinių teatrų. Ratas apsisuko ir visas Ne Teatro jaunimėlis gavęs pasišildyti po Jaunimo teatro stogu gieda ditirambus gerbiamam dėdei Latėnui, su tokiu dosnumu atidavusiu didžiąją sceną jaunimo eksperimentams.
Formaliai žiūrint – viskas puiku. Jaunimo teatre šurmuliuoja jaunimas, teatro vadovas gali netrukdomas realizuoti kūrybines ambicijas artimajame užsienyje, o talentingi jauni aktoriai užsidirbti duonai savo tėvų prakaitu aplaistytoje šlovingoje scenoje.
Realybėje – dar viena nupirkta, nutildyta, išromyta jaunų teatralų karta.
Ir nėra čia daugiau ką pridurti.
fui, koks nemalonus tekstas. klanai klanais, bet jaunimui reikia dirbti. ar valstybine, ar gatves scena, koks skirtumas? isnaudoti darbui reikia kiekviena proga.
Chm, įdomios tendencijos Lietuvėlės teatriniame internetėlyje:
1. Iš pradžių MenųFucktura.lt liepia registruotis komentatoriams ir taip nužudo bet kokią gyvastį savo dykrose.
2. Po to Melpomenė.lt plačiai atveria savo vartus kiekvienam norinčiam paraudoti arba pasisioti ant švento mūzų altorėlio…
Matyt, suveikė pusiausvyros dėsnis – jeigu kažkur sumažėjo, tai kitur privalo padaugėti.
Prisipažįstu, nekantriai laukiu teatralinių išsiliejimų.
Pritariu Ridui. Kad tikras menas būtiniausiai gims tik gyvenant pusbadžiu yra diskutuotina.
Viską parodys rezultatas. Ar stagnacinė aplinka paveiks jaunimą?
Negražu iš anksto užsiimti neigimo, niekinimo veikimu. Atrodo ne ką geriau tokia nuostata, nei „kritikuojamas objektas”. Dar pažiūrėsim kas ką pažemins (tikiuosi, kad puikus darbas, pažemins šį rašytoją)…
Tamstos Ridai ir Arūnai, kodėl jūs komentuojate savo interpretacijas, o ne autoriaus pagrindinę mintį:
“…
Ankstesniuose pokalbiuose su lietuviška žiniasklaida režisierius [Vidas Bareikis] sugebėdavo privaloma tvarka ką nors šmaikštaus ir paniekinamo “sustumti” ant valstybinių teatrų. Ratas apsisuko ir visas Ne Teatro jaunimėlis gavęs pasišildyti po Jaunimo teatro stogu gieda ditirambus…”
Autorius net nekelia klausimo “gerai” ar “blogai”, kad vaikai eina savo tėvų pramintais takais ir autostradomis.
Jis tiesiog prikišamai parodo į MORALINĘ (dorovinę, jei nesuprantate terminų išeinančių už jūsų pasaulėžiūros ribų) situacijos pusę: kad vaikai, tokie patys išverstaskūriai, neturintys jokių principų, spjaudantys ant kitų ir tuoj pat tai pamirštantys, kad naujoji nepadležnos Lietuvėlės teatralų karta, išmokusi kaulyti projektines LT ir ES fondų babkes, niekuo IŠ ESMĖS nesiskiria nuo savo tėvų – valdiškos sistemos suformuotų ir užaugintų “Homo Sovieticus” – kartos.
Ir tai yra sušiktas faktas.