Aš puikiai suprantu, kad šventės yra sukurtos tik tam, kad skaudintų, liūdintų ir prislėgtų savo nepakeliama lengvybe. Įdomu, kiek jūs per pastarąsias savaites gavote šizofreniškų dovanų ir sveikinimų, bent jau mano elektoninio pašto dėžutę užkimšo visas šūsnis kalėdinio/naujametinio mėšlo, o su labiausiai mane nuliūdinusiu ir sukrėtusiu sveikinimu norėčiau net ir pasidalinti (deja, tai nebus nacionalinio dramtetrio elektroninis atvirlaiškis, jis II vietoje)

Todėl noriu pasidalinti savo kuklia patirtimi ieškant priešnuodžio lietuviškom šventėms – ogi tarpušvenčiu reikia dar intensyviau eiti į lietuvišką teatrą. Čia, jaukioje prieblandoje, galima saugiai, minkštai, komfortiškai susirangyti krėsle priešais sceną ir bent porai valandų pasiganyti iliuzinėje ramybės ir harmonijos, tobulų šviesų, grynų emocijų ir aiškių, nekomplikuotų santykių pievose… Du labiausiai mano askaridišką būseną pamaloninę praeitos savaitės teatriniai renginiai – Jurgos Šeduikytės muzikinis lėlių spektaklis “Metronomes” ir Menų spaustuvės maloniai pasiūlyta užuovėja paskutiniam 2011 metų vakarui – gatvės šokio spektaklis “Feel Link”.

Kas dėl “Feel Linkų” – manau gerklingoji Nina Simone  liko patenkinta nuo savo personalinio debesėlio veizėdama į šią, dviejų liepsnojančių steet dance atlikėjų, interpretaciją jos dieviškojo Feelings (1976) tema. Kaip gera, kad aistros ir kūrybinio parako neišeikvotus klodus galima aptikti tokioje netikėtoje terpėje kaip lietuviški gatvės šokiai. Puiki menininkų komanda – šokėjai Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius ir scenografė Renata Valčik sukūrė mažą scenos šedevrą nustebinantį ir sklandžiai papasakota istorija, ir plačia emocine amplitude ir nepriekaištinga, tobulu minimalizmu ir švara išsiskiriančia estetika.

Tomo Lušio foto

Estetikos, koncepto švaros ir tikslaus išpildymo labiausiai trūko Jurgos Šeduikytės muzikiniame lėlių spektaklyje “Metronomes”. Mane labiausiai nustebino spektaklio kūrėjų alogika turint po ranka tokią Moterį-sfinksą ją su visu tobula trejybe veidas-balsas-charizma nukišti į scenos pakraštį, o štai avansceną kažkodėl tai užteršti neįgaliomis Sergejaus Boculo lėlėmis… Rezultatas – stiprios dainininkės koncertas kažkodėl tai įvilktas į muzikinio lėlių spektaklio formą. Formoje dūsta ne tik puikūs muzikantai, forma ankštoka ir gniuždanti dar vieną svarbų renginio akcentą – autentiškas Jurgos rašytas mini istorijas. Galite įsivaizduoti – tik spėja tave pagauti subtilus vokalo, video projekcijos, teksto ažūras ir tik bac – harmoniją vel ir vėl sugriauna besiskerečiojanti eilinį lyrišką personažą iliustruojanti, o gal bandanti kurti žmoglėlė. Gal dailininkui ir labai originali pasirodė idėja išdidintą pomirtinės kaukės muliažą vienos dainos trukmei animuoti pasitelkus plastiškus aktorius. Tik kažin kodėl tas bandymas taip apgailėtinai graudžiai realizuojasi scenos realybėje?