Nuo šiolei ir, nežinau, gal ir labai ilgai, Melpomenė ieškos ir šlovins tik jauną teatrą. Tikrai nuoširdžiai turiu prisipažinti – esu beveik nužudyta to solidžiojo, rimtojo, pavargusio ir išsisėmusio lietuviško teatro. Tai ir pagalvojau – o gal gi tikroji gyvojo teatro versmė slypi jaunystėje, drąsoje ir entuziazme, kuriuo, manau, pasižymi dauguma šiuo metu rinkoje alkūnėmis besigrumdančių nepriklausomų, jaunų trupių? Kulniuosiu, sakau, šviežio oro įkvėpti, įsikvėpti ir jaunojo teatro paieškoti. Šią mintį dar šlovingame šių metų Nacionalinio dramos teatro festivalyje Versmė tupėdama pradėjau austi – labai jau mane sudomino keletas fenomenalių ten regėtų skaitymų, paruoštų šviežiausio teatrinio jaunimo pagalbą, pasitelkus. Nes pasirodė tie skaitymuose dalyvavę jaunuoliai man tokie, kaip čia pasakius – smarkiai nuskriausti šitos sistemos.

Foto Kamilės Žičkytės

Nuskriaustųjų karta, jai, mano akimis žiūrint, priskirtini ir tie jaunieji „aktoriukai“, nedarniai niūniuojantys ir siūbuojantys jaunos režisierės Gabrielės Tuminaitės parengtame jaunos dramaturgės Teklės Kavtaradzės pjesės „Namisėda“ skaityme. Toks sunkia menine negalia išsiskiriantis skaitymas privertė susirūpinti, ar tik nebus paslapčia Vilniaus Kolegija, iš kurios į Nacionalinio teatro sceną purptelėjo visas šitas kursas, paslapčia nusprendusi pradėti ruošti profesionalius būsimuosius lietuviškos provincijos kultūros namų teatrinių būrelių vaidintojus. O ką – gal ir visai pasiteisinantis planas – juk toks poreikis ir tokia niša vis dar neužpildyta. O kodėl gi tos pačios Kolegijos neįtarus kitu sąmokslu – štai ėmė ir atidavė visą kursą į švelnias gerbiamo Maestro Valentino Masalskio rankas. Ir vaikšto po sceną tokia personalinė Maestro vištidė, atsiprašau, „Paukštyno bendrabutis“ – 11 žavių mergaičių ir vienas apipešiotas berniokas, jau magistrantūroje berods, o vis dar scenos meno abėcėlę slebizavoja, scenos kalbos pradmenis ir pirmų kursų vaidybinius etiudus Versmėse pristato. Juk visai gali taip ir būti, šitoj šaly, taip sakant, niekas neturėtų stebinti – nei mūsų bendromis pastangomis išugdyta Nuskriaustųjų karta, nei slaptas aukštųjų teatrinių mokyklų suokalbis parūpinti Lietuvai daug, labai daug scenos menų analfabetų…

Foto TRUPEps.lt

Žinia, gal viskas bus ir gerai – sugrąžins Masalskis į kursą lyčių pusiausvyrą ir išsipildys jo svajonė: “Jie visi turėtų susiliet ir būt jų teatras. Jie turėtų atnešti naują teatrą, ne statymo, o kūrimo madą atnešt. Sustatyt kaip lego, sušviest, tai taip neįdomu, aktoriai nesąveikauja, jie instaliuojasi. Tai man primena instaliaciją, o ne spektaklį. Viena mergaitė man sakė, nesuprantu, ką man nori pasakyt. Nei žodis svarbu, nei judesys, nei rūbai, nei veidai, nei teatro asmenybės. Tas pats diktorius iš televizijos kalba tuo pačiu balsu kalba Hamletas” – trupeps.lt internetiniame puslapyje kalbėjo Masalskis. Vadinasi Trupė PS kurs, neš mums naują teatrą, kiti Vilniaus Kolegiją, Teatro ir muzikos akademiją pabaigę jaunieji scenos menų profesionalai: aktoriai, režisieriai, teatro kritikai – bus išbandę nelengvą nepriklausomų trupių išgyvenimo modelį, išbandę jėgas keliuose festivaliuose, tarptautiniuose projektuose, išugdę savo meninį skonį taps tiesiog geresniais, kokybiškesniais žmonėmis. Greičiausiai kai jau badas pažvelgs į akis sėkmingai realizuos save kaip kūrybingų viduriniosios grandies vadybininkų amplua, o gal jų meninis paruošimas tikrai pasiteisins kuriant nuosavą verslą, manau ir prekybininkams labai nepamaišytų aktorinis paruošimas…