… jiems iki grabo lentos taip ir nedaeina, kad jie ne aktoriai, o scenos utėlės: savo nageliais įsikibusios į uždangos drapiruotes ir reguliariai mintančios žiūrovų krauju.Tvarkoj, tarkim, galima tokiam teatriniui parazitui vaidinti stulpo arba spintos personažą tolimajame scenos kamputyje – koks skirtumas, ar ten stovės butafoninis baldas ar butaforinis aktorius, tačiau kokio velnio kišti pripučiamų guminių bobų reinkarnacijas į pirmą planą!

Taigi, broliai ir sesės teatralai, atėjo laikas liautis vertinti visą tai rimtai. Gal tiesiog pasijuokim? Draugiškai, subtiliai, pagarrrbiai ir visaip kitaip – peržengdami lietuviško mentalinio, moralinio, teatralinio drovumo ribas 😉

Su nerimu širdyje noriu jums pranešti kad man gresia represijos. Baisiausia, kad jos yra visiškai teisiškai nereglamentuotos, įstatymais neapibrėžtos ir nukreiptos tiesiogiai prieš mano asmenį. Man buvo pagrasinta, kad manęs nebesives į teatrą. Į Teatrą. Į TEATRĄ. Į T-E-A-T-R-Ą!.. A-a-a-a!… O-o-o-o-o!…. U-u-u-u!…. Ir vien tik todėl, kad aš, kaip ir dera protinio darbo liumpenproletarui, reguliariai jame užmiegu…

Todėl jeigu būčiau įgali – tikrai dar kartą nueičiau pasižiūrėti jauno režisieriaus Igno Basijoko spektaklio “Išėjimo nėra” pagal Jean Paul Sartre. Kad ir tam, kad dar karta pasidžiaugčiau meistriška aktorės Monikos Alseikaitės – Estelės vaidyba. Iš labai arti, kai matai virpant arba ne kiekvieną aktoriaus nervą, kyla guodžianti mintis “Tai gal tęskime?…”

Vaikų, gyvūnėlių ir neįgalių žmonių panaudojimas/išnaudojimas teatre mane verčia vemti. Mano galva tai šlykštu, apgailėtina ir pigu – tą buką, tiesmuką, “nuo dievo ir gamtos” duotą vaikišką tyrumą užkelti ant bukos, tiesmukos šiuolaikinio teatro scenos. Todėl reikalauju prieš “Katedrą” dalinti išsivėmimui skirtus maišelius

Po Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusio festivalio “Versmė’12” skubu pasidalinti džiugiomis naujienomis – pirma: šioje šalyje vis dar nėra šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos ir antra: šioje šalyje seksas yra virtęs kažkokiomis erotinėmis konvulsijomis. Pasistengsiu argumentuoti.

Atviro rato premjerinė “Brangioji mokytoja”, režisierė Ieva Stundžytė, nebuvo skirta papenėti meno alkstančius ir sušildyti dvasiškai sužvarbusius. Šis spektaklis tikrai primena taiklų šūvį, plieninės režisierės rankos nukreiptą į surūdijusią amžininko sielą.

Tai ką jau čia beslėpti – visas mano numylėtasis No theater’is, režisierius Vidas Bareikis ir visa Jaunimkė savo premjeriniu “Kovos klubu” netikėtai pademonstravo didelį, raudoną ir smarkiai išvešėjusį meninį hemorojų. Tai yra užkrečiama, rebiatos, po keturių kaip gliti lietuviška kraujinė dešra išpampusių, ištįsusių ir labai smarkiai prasmės ir logikos stokojusių valandų praleistų stebeilijantis į “Kovos klubą” belieka pareiti namo ir išsilieti kompiuteryje, ant kompiuterio ir visur ten, kur smaukosi įkaitę No theatre’io gerbėjai

Sudraskykit šį abejingą miestą į skiautes, nepalikit gyvųjų tarpe visų abejingųjų, aklųjų ir kurčiųjų jūsų šauksmui, jūsų staugsmui apie kasdien žudomą, prievartaujamą, išsigimstančią meilę. Užkrėskit jį savo smarve, jauno, stipraus gyvio energija, beatodairiškumu. Ir saugokitės jų:

Kauno valstybinis dramos teatras FB paskelbė konkursėlį – artėjančios režisieriaus Agniaus Jankevičiaus manifestacijos “Gelbėkime meilę” proga pasiūlė už pakvietimus į premjerą sukurti “Manifestą už meilę”. Ką gi, Kauno valstybini, būsimasis nacionalini, dramos teatre, aš atvažiuoju pas tave