Foto Paulius Karpas

Taip, man pasisekė. Nežinau, kaip jūs, bet aš savo personalinį sezoną atidariau su trenksmu – Menų spaustuvėje, rugpjūčio 25 dieną, Naujojo cirko savaitgalio’11 „Taitle“ Nr.50. Trenksmas, smūgis, spyris į galvą ataidėjęs visame paliegusios Melpomenės kūnelyje – kažkodėl tik tokiomis metaforomis vis dar norisi byloti apie šį Kūrinį, net ir praėjus tikrai geram laiko tarpui. O juk taip būna ganėtinai retai, mielieji, tikrai labai retai spektaklis nusėda kažkur sieliūkštės dugne ir brazda, graužiasi ten kaip kirminas. Ak, tas gyvo Teatro ilgesys…

Nesiruošiu „Taitlo“ recenzuoti ar analizuoti – vemt mane verčia nuo ilgų ir purvinų Lietuvos teatro kritikų recenzijų. Šio blogo tikslas tikrai nėra kartą į mėnesį išstatyti viešai apžiūrai eilinio „meninių analizų“ buteliuko, nes kaip bežiūrėtum – šiuolaikinis menotyros diskursas bandantis prisiliesti prie bet kokio reiškinio, dėsningai virsta tuo kažkuo smarkiai pagedusiu ir labai negardžiai kvepiančiu, na teatro atveju tai tokia „recenzija“, feee… Aš tiesiog rašysiu, kartais iš širdies, o kartais? Kartais galima oponuoti gryna emocija, ar net kokį proto išgimdyta argumentą pasitelksiu, juk prieš nieką atsiskaitinėti ir jokiems cenzoriams tekstų pakišinėti nereikės. Ir kriterijus čia vienas – bet kokiomis priemonėmis apčiuopti gyvo Teatro pulsą, nes, o gal vis tik – Jis vis dar gyvas, čia ir dabar, pas mus, šioj lietaus ir liūdesio žemėj.

Taigi, „Taitlas“ Nr.50 – stulbinantis, neaprašomas, nenusakomas spektaklis, o gal ir nepasiduodantis refleksijai, sąmoningai sukonstruotas barokinio labirinto principu. Spektaklis kodas, hermetiška vienybė, žeidžianti, skaudinanti tobulybės įkūnijimu, idėjos grynumu ir kančios našta. Išgryninto liūdesio ir grožio – bjaurumo priešprieša veikia žaibiškai ir kaip jau minėjau, poveikis ilgalaikis. Spektaklis užkrečiantis, pasidalinantis grynomis emocijomis – aš išsinešiau liūdesį, tokį persmelkiantį ir neapleidžiantį perštėjimą. Apie ką ši kančia, šis liūdesys – banaliausias atsakymas – apie mus, apie šį žmonių pasaulėlį, jo trūkinėjančią, šlubuojančią, išnirusią atmintį, verčiančia dar ir dar kartą daryti tas pačias klaidas, tuos pačius naikinančius, griaunančius veiksmus, dar ir dar kartą sukti skaistyklos ratais, palydint dantų griežimu ir savigaila, o kartais, ir mėgaujantis kančiomis. Tokį kodo fragmentą aš identifikavau savarankiškai. O dar buvo daugybė akimirkų ir simbolių gimstančių ir čia pat suyrančių, besitransformuojančių ir neišsprendžiamų, nepasiduodančių iššifravimui. Ir buvo trys šiuolaikinio cirko artistai – Žongrierius, Akrobatas ir Muzikantė – atsispiriantys nuo žmogaus kūno gebėjimų, juos peržengiantys, verčiantys abejoti pačios gamtos dėsniais, juos paminantys ir galiausiai jų nugalimi. Kiekvieno iš personažų akistata, manipuliacija natūros ir civilizacijos, kultūros atplaišomis gimdė savotišką tos akimirkos Dievą, paverčiantį aktorius mediumais, šventikais, arba šventaisiais bepročiais, aukojančiais, atnašaujančiais Teatrui, atkuriančiais ir prikeliančiais Teatrą, priverčiantys patikėti Teatru.

Na ką aš čia, taip sakant… paroles paroles paroles, prancūzai nedaugžodžiavo scenoje, žodžių draiskanos jiems buvo reikalingos tik dar labiau įkaitinti, įelektrinti veiksmą. Le mot (žodis pr.) koks tu bejėgis, bylojant apie tobulybę… 😛