Foto Martynas Sirusas

Komedija nėra mano mylimiausias žanras, te atleidžia sesutė Talija :* bet įsipareigojimus reikia vykdyti, tad vedina nenugalimo noro rašyti atpėdinau į Vilniaus mažąjį teatrą slėpiningojo „Amfitriono“ pasižiūrėti. Ir kaip pasigailėjau tą vakarą viena į šią teatro šventovę užsukusi, juk spektaklis, įrėmintas ilgu pradžios etiudu su dviem smagiai butaforiniais pimpalais mostaguojančiais Olimpo dievais ir pasibaigiantis iškilmingu didelės falo skulptūros išnešimu į sceną galėjo pasibaigti mažų mažiausiai smagiu dviejų nuo kasdienybės pavargusių žiūrovų pasitvatinimu grįžus namo! Na, kol dar tie pospektakliniai įspūdžiai švieži, kol kraujas, įkaitintas jaunųjų aktorių entuziazmo meistriškai imituoti gausias sekso scenas, verda…

Ką gi, jei jau nebuvo lemta pasidžiaugti žemiškom aistrom, belieka tenkintis menu ir pamėsinėti šią žavingą, ant koturnų pakylėtą komediją. Mano nuomone, didžiausia „Amfitriono“ stiprybė – drąsiai, aistringai, įkvėptai dirbanti aktorių komanda. Nepaprastai smagu matyti iš klišių išsilaisvinusius, nebijančius improvizuoti ir eksperimentuoti jaunuosius scenos chuliganus. Kas per klišės, paklausite? Na, kad ir ta pati didžiausia ir pagrindinė klišė – Mažojo teatro, vis dar bandančio vaidinti „teatrą – bendraminčių namus“, „teatrą – šventovę“, „teatrą – dieviškojo ir nesuteptojo Tumino aukurą“. Puikiai prisimenu diplominę šitų chuliganų „Žuvėdrą“. Žinot ką, net man, tokiai susitraukusiai klipatai, smagiausia buvo tam spektakliukyje pamatyti kaip įžūliai, drąsiai tie žali aktoriukai neigia savo Mokytoją. Viskuo – nuo laikysenos, santykio į tuminišką čechovieną, iki gal ir nesąmoningai iškraipytų, visai priešingu kampu nei siekė režisierius traktuojamų personažų. Gaila, tada dar nebuvau Melpomenė, o taip norėjosi surikti – Molodci, rebiata! 😉

Foto Martynas Sirusas

Režisierius Artūras Areima visada mokėjo sklandžiai ir prasmingai pašnekėti apie savo būsimas premjeras, ne išimtis ir „Amfitrionas“: „Pats būsimąjį spektaklį vadinu ode meilužiui… Kas tai? Tai jausmų atgimimas, kaip vaistas ar nuodas, kuris pažadina, atgaivina aistrą. Kaip pavasaris, nusistovėjusių šeimos santykių ir jausmų sujudinimas. Nes ir šeimoje, ir visuomenėje, ir teatre mes turime būti laisvi, gyvybingi ir fantazuojantys. Apie tai ir noriu kalbėti statydamas „Amfitrioną“ – apie vaizduotę, laisvę jausti ir mąstyti.“ Pripažįstu, mane spektaklis sujudino, taigi… Tik kažkaip nejauku buvo stebėti po pirmojo veiksmo ženkliai pratuštėjusią žiūrovų salę. Vis bandžiau suprasti, na ir ko gi, kam gi čia bėgti? Juk pagaliau į pirmo veiksmo pabaigą režisierius teikėsi išleisti tikrąjį Amfitrioną, puikųjį Tadą Gryn, pasidarė tikrai įdomu ir fantazija pasileido šuoliais ir aistromis pakvipo. Po to pagalvojau – gal žiūrovas, nepaisant puikių aktorių ir suaktyvėjusio veiksmo tiesiog bijo antram veiksme vėl išvysiantis kokį be galo ištęstą etiudą kaip koks nors bėdžius lenkiasi prie žemės, o čia jo draugelis šmakšt ir prišoka iš nugaros… Ir joks čia butaforinis pimpalas nepadės – aistras atgaivinti kviečiantis režisierius patalogiškai pastatymas iš pastatymo daro tą pačią klaidą – neleidžia sau iškupiūruoti nei vienos savo genialiai sustatytos mizanscenos, viskas, kas sugalvota, visu sunkiasvoriu trijų valandų formatu būtinai turi būti sušerta žiūrovui.

Deja, reikia pripažinti, kad į Mažajį teatrą vaikšto žiūrovai itin jautriais skrandžiais – minties lėkštumo ir vulgarybių jie nelinkę atleisti. O gal ir jiems, kaip ir vargšei Melpomenei, prasidėjo spazmai pamačius Kuzmickaitės scenografiją? Nors net ir tas sceną apdergęs plastmasinis kičas į naudą – jo fone tik dar labiau išryškėjo aktorių stiprybė, tikrumas. Ką gi, palaiminti atkakliausieji – teatre visada verta sulaukti pabaigos, ypač „Amfitriono“ pabaigos.

Foto Martynas Sirusas

Susitiksime „Mirandoje“?