Deja, bet man ypač dažnai tenka susidurti su taip vadinamu šiuolaikiniu Lietuvos teatru kuriančiu vaikams. Ta prasme, jei Melpomenei reikia rinktis tarp savaitgalinio bimbsojimo lovoje iki kiek norisi, ir žvalaus straksėjimo link kokios vaikučių kultūrinius poreikius tenkinančios įstaigos, visada tenka straksėti… Rugsėjo mėnesio derlius – spektakliai: „Lai lai lai“, „Kampavoris“, „Gandro dovana“ ir „Bitė Maja“ sužadino begalini norą išsisakyti – teatro kuriančio vaikams tema.

Foto – teatras “Lėlė“

Jei Jūs, gerbiamieji skaitytojai, turite vaikų, manau drąsiai pritarsite mano nuomonei, kad šiuolaikiniai mažieji žiūrovai anaiptol nėra kvaili, ar kaip nors kitaip gamtos nuskriausti žmonės. Dažnas trimetis samprotauja, diskutuoja ir geba išsakyti, įvardinti labai įdomias, netikėtas išvadas. Mes visi kalbam su savo vaikais, šnekamės apie kasdienius reiškinius, emocijas, įvykius. Šiuolaikinis teatras vaikams, mano nuomone, desperatiškai bando ištrinti kalbą, žodį, mintį iš savo konteksto. Rugsėjo mėnesio spektakliuose buvo galima išgirsti garsų – mykimo, čiauškėjimo, niūniavimo, dejonių, riksmų, veblenimo, bet tik ne raiškių, prasmingų žodžių perduodančių aiškią, skaidrią, nesuveltą mintį.

Aš viską suprantu – toks konceptas, meninis užmanymas, o ir spektaklių kūrėjams reikia pririnkti salę, išlaikyti vaikų dėmesį, nenuvarginti jų ir patikti tėveliams. Panašu, kad entertaiminame, linksminame, žaidžiame su vaikiška publika kaip išmanom ir dar gi nuoširdžiai tikėdami tuo ką darome, kutename mažąjį žiūrovą, nes taip lengviausia iššaukti reakciją – džiugesį, pasitenkinimą reginiu, spektakliu. Liūdna, kad visi teatro vaikams kūrėjai pasirengę pamaloninti bet kurį vaiko organą – akeles, ausytes, delniukus, kojeles.. tik va smegenys, pagrindinis vaiko organas, apeinamas, jokie impulsai, deja, juose neužsilieka 🙁

Foto – “Stalo teatras“

Mano mažųjų Sirenyčių žiūrėti spektakliai tikrai nepriskirtini prie nekokybiškų meninių produktų. Kūrėjai į kiekvieną jų įdėjo ir daug širdies ir pūdą kūrybingumo ir išmonės ir meilės vaikams. Klausimas, ko aš čia kabinėjuosi? Nes man nepatinka nūdienos santykis į vaiką – vartotoją, vaiką – virtualybės auką, nebegebantį suvokti ir priimti minties, idėjos, tiesos, jos prieš tai neįvyniojus į spalvotą vizualybės vatą. Aš nekenčiu tos sušvinkusios „šiuolaikinės“ tendencijos apskritai išniveliuoti mintį, idėją, tiesą iš mūsų būties, dabarties. Tai liūdna, to neturėtų būti, norėtųsi tai pakeisti – o gal tai pasikeis savaime, kai užaugs ta mūsų nuostabioji, šiuolaikinio teatro užkutenta vaikų karta?