Stebuklo belaukiant

By
Melpomenė
– 2011/09/27Posted in: Recenzijos

Reikia pripažinti, kad labiausiai premjerine OKT „Miranda“ pasimėgavau dar iki prasidedant spektakliui. Ko vertas vien rudeninis kelias į dievų apleistąją Teatro areną – paupiu, prieš srovę, lyg kitu miestu žingsniuotum. O tada vėl gi – lietuviški paparacai prie vartų į Areną – ir oriai savo fasadinę pusę pro juos pranešantis lietuviškas bomondas. Šypsenos, glėbesčiavimaisi, sveikinimaisi, sėdimas į savo vietas – labai koloritiškas spektaklis iki prasidedant spektakliui 🙂

Ir patikėkit, tie įspūdžiai šviežiausi ir ryškiausi „Mirandos“ man padovanotieji, gal todėl ir ranka rašyti nekilo, vis laukiau to poveikio, to stebuklo atėjimo, kad ir sulėtintos reakcijos į pamatytąjį reiškinį. Kaip nėra taip nėra, o juk empatijos stoka tikrai negalėčiau pasiskųsti. Juk ir savą raktą į „Mirandos“ slėpinius tariausi atradusi – man visos prasmės labai gražiai išsilukšteno pritaikius „namų teatro“ prasminį kodą. Gana tiesmukiškas ir plokščias kodas, bet gal tiesiog neprasimušė mano vaizduotė pro dailininko meistriškai sumodeliuotą sovietinio butuko maketą, tokį jaukų, dulkėmis, stebėtinai išlakiais kaktusais ir Baltušio tomeliais įrėmintą, sentimentus kiekvienam post trisdešimtmečiui žadinančiais autentiškais daikteliais pagardintą. Ir ką gi – šioje dulkėmis ir vaistais prakvipusioje erdvėje žvalus, neapibrėžto amžiaus tėvukas vėl ir vėl, o gal šį kartą, paskutinį, neįgaliai dukrai skaito, vaizduoja, įkūnija W.Shakespeare‘o „Audrą“.

Tas prieskonis, jausmas, kad tai, ką matai vyko ir tebevyksta už kiekvienų durų šitam mieste, kiekvienam bet kurio Vilniaus daugiabučio inkilėlyje, kokiose nors fabijoniškėse lazdynuose  antakalnyje lydi viso spektaklio metu. Mažos tautos didieji tragikai kiekvieną vakarą nusimetę darbinę uniformą įlendą į darbinį chalatą ir prasideda – emocinis mėsinėjimas, kasdienybės katarsiai, mentalinis susinaikinimas, tėvažudystė, močkrušystė ir kraujomaiša liejasi laisvai. Ir ką – ryte visi didieji mažųjų tragedijų veikėjai iš savo fabijoniškių, lazdynų, antakalnių, iš savo bezdalais ir kitom žmogaus kūno išskyrom prikvėpintų inkilėlių vėl tvarkingai stovi prie konvejerių, gamindami pridėtinę vertę. Tragiška? Liūdna? Sukrečia? Nė velnio – tokius padarus kažkas pavadino – žmonėmis – askaridėmis. Tokį padarą, besiraičiojantį po sceną, šalto baimės prakaito išpiltą, besislapstantį už Šekspyro personažų kaukių, už buities ir vaizduotės pabaisų, už buvusio statuso ir dabarties bejėgystės vaidina Povilas Budrys. Aktoriaus meistrystė, įkvėptumas Audra išsprogo finalinėje scenoje – mirtis, paskutinė atokvėpio, susitaikymo su pasauliu akimirka tapo galimybe apsivalymo, atgimimo, gal jau kitu pavidalu, kitoje Šekspyro pjesėje.

Airidos Gintautaitė Miranda nulipdyta iš kitokio molio nei tėvas. Fizinis personažo neįgalumas išlaisvina aktorę nuo pat pradžių kurti arčiau anapusybės glūdintį personažą. Pirma spektaklio scena – Miranda sapnuojanti jūrą ir dar kažką, pusiaugulomis krėsle, šalia balerinos figūrėlės balansuojančios juodai balto televizoriaus ekrano ūkuose. Šiurpinanti savo beviltišku grožiu idilė nutraukiama jos tėvo įsiveržimu į sapną, pačios sapno muzikinės struktūros deformacija. Taip prasideda šios mažos šeimos naminio spektaklio būtis – nuo prievartos, dviejų polių susidūrimo, įsikirtimo vienas į kitą, simbiozės ir atsiskyrimo finale. Kiekvienas į savas dausas – Miranda prisimatavusi Arielio kaukę, formą, savo gyvastį perkelia į mitrųjį elfą. Neįgaliame kūne įkalinta plieninė Mirandos siela visą spektaklį lyg rūdys ardė aplinką, niokojo erdvę, bandė išsiveržti iš dulkių ir foliantų karalystės. Išsilaisvinusi, finalinį mirštančios gulbės šokį lyg atgijusi balerinos figūrėlė atlikusi, pačiame tėvo knygų lentynų viršuje įsitaisiusi mergaitė jau nebe Miranda. Nusimetusi vaidmenį, personaža nuo pečių – žiūrėti į menamus scenos šviesulius ir tabalduoti kojomis – ar gi ne akimirkos stebuklas?

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Tags: , , , ,

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.