Kas? Kas?! O gi pagrindiniai naujausios Jaunimo teatro premjeros „Skrydis virš gegutės lizdo“ personažai. Prisipažinsiu, senokai nebuvau taip sutrikusi – tokio analizei, refleksijai, apmąstymams nepasiduodančio spektaklio seniai neteko matyti. Pirmą veiksmą prasikankinau apnikta klausimų – o kodėl ši medžiaga? Juk turi būti kažkoks paaiškinimas kodėl pasirinkta prieš beveik 50 metų Deilo Vasermano rašyta pjesė pagal to paties pavadinimo Keno Kezio romaną? Negi tikrai vertėjo atsidurti tarp tų 150 kasmetinių pasaulinių „Skrydžių virš gegutės lizdo“ premjerinių pastatymų, tik tam, kad ir Lietuvoje turėtume savą, nors ir rymeikinę interpretaciją? Ką simbolizuoja tos mikroschemų projekcijos, vėžlių ir žuvų nardančių vandenyne transliacijos? Kodėl tokia garsi muzika? Kodėl niekas nesėdi pirmoje žiūrovų eilėje? Čia toks sprendimas, ar ką? Va tokie ir panašūs klausimai mane trikdė ir trukdė tiesiog atsipalaiduoti ir pasimėgauti neskubria, kad ir dar viena iš 150, bet beveik sava, nacionaline „Skrydžio virš gegutės lizdo“ interpretacija.

Foto Aleksas Kazanavičius

Po pertraukos, pagaliau nusipirkusi programėlę ir atvėsinusi perkaitusias smegenis tradiciniu Jaunimkės teatro bufeto desertu – Fantazija (nuoširdžiai rekomenduoju, labai padeda…) į reikalo esmę pradėjau žiūrėti paprasčiau. Jei jau pasaulis nebijo tiek sykių bandyti įbristi į tą pačią, kažkokio Džeko Nikolsono primyžtą upę, tai ko čia mums gėdintis – kaip norim taip interpretuojam, juk svarbu, kad beveik pataikydami ir taip simpatiškai, nepiktybiškai, su azartu, atsirandančiu antrame spektaklio veiksme, garbingai išsikapanojame iki sujaudinančios pabaigos. Tikrai privalau paminėti stipriausias, mano galva, spektaklio puses. Tai spektaklio scenografija – tokios švarios, lakoniškos, universalios vaidybinės aikštelės manau užpavydėtų bet kuris iš tų jau ne kartą minėtų 150 kasmetinių pasaulinių premjerų režisierių. Dailininkas Artūras Šimonis nušiurusią Jaunimo teatro sceną pavertė estetiškiausiu ir konceptualiausiu beprotnamio narvu. Erdvė lyg didžiulis ekranas moduliuojasi ir kinta nuo menkiausio personažų virptelėjimo, dailininkas dovanoja žiūrovui didžiausią malonumą – galimybę susikoncentruoti į aktorių vaidybą, kiekvieną jos niuansą, o tai juk dažniausiai tokia prabanga estetiniame šiukšlyne skęstančioje šiuolaikinėje lietuviško teatro scenoje. Ir dar – nepamirštamos tos sumažinto dydžio ligonių lovelės, tokie graudūs griežtų formų maži laiveliai, atlaikantys ir dideles emocines audras ir mikliai padedantys transformuoti erdvę – arba beveik gyvos, sužmogintos beprotnamio pacientų ramybės salelės.

Estetiškosios palatos pacientai – septyni. Galima juos pavadinti nykštukais, galima pilkais, žvitriais peliukais – esmės tai nekeičia. Aktoriai simpatiškai, nuoširdžiai kuria mielų, šiltų, nepiktybiškų, visiškai standartiškų psichų vaidmenis. Problema kita – nelabai aišku už ką ši mielų vyrukų kompanija atsidūrė tam steriliam narve, toj metalinėj durnyno celėj. Kiekvienam iš septynių durniukų aktoriai atrado charakteringų bruoželių, mielų prisitaikymų, mini erdvę saviraiškai, galimybę kokį šposą žiūrovams suskelti, tik koks jų santykis į juos supančias narvo sienas, į mus, tupinčius anapus, šiapus narvo, į tą „galingąją, asmenybes žlugdančią sistemą“ (cituoju spektaklio programėlę). Toks įspūdis, kad mielieji durnyno pacientai smagiai atvaikščiojo tris valandas sceninio laiko lyg kokiam rūke, lyg kokioj pasakoj – lyg eitų kažkur, pats nežinau kur. Nes kas gi gali grėsti tokiems meilučiams durneliams – ištirpimas visuotinėje matricoje, išsilydimas pasaulinėje mikroschemoje, ar vis tik mirtina grėsmė būti negyvai uždulkintam, visom prasmėm, klastingosios seselės Retčed? Paaiškinkit man kas nors! Nes apie klastingąją seselę Retčed aš tegalėčiau pasakyti tiek – gražios kojos! Klastinga šypsena, puikūs šviesūs plaukai, gracinga laikysena – na visi femme fatale atributai. Tik kodėl ji skriaudžia vargšiukus pacientus, kodėl jai tos skriaudos tokį pasitenkinimą sukelia, ir kas per paukštis ji apskritai yra – niekaip negalėčiau pasakyti. Gal ji tiesiog moteris kyborgas, tokia blogosios sistemos, to „išvešėjusio kapitalizmo, pilno beprotybės atspindžių“ tarnaitė. O gal tiesiog graži blondinė pupa, kaip ir likusios efektingos spektaklyje dalyvaujančios moteriškaitės išleidžiama į sceną išryškinti pagrindinio personažo Rendlo Makmerfio – aktorius Andrius Bialobžeskis, mačizmą?

Foto Aleksas Kazanavičius

Man spektaklio pagrindinės mintys ir idėjos į vietas mikliai susidėliojo pamačius pabaigoje į sceną aplodismentų užlipusį režisierių Valerijų Griško. Takoj mužčina…

Tvirtas režisieriaus stotas pasufleravo mintį, kad gal gi spektaklis buvo apie amžinojo vyriškumo triumfą ar bandymą išlikti tikru vyru šiame subobėjusiame pasaulėlyje, kur visi tik inkščia, bando analizuoti minteles, jausmus, surasti kokį tai bendrą konsensusą, visiems priimtiną valdymo modelį, kur išgyventi galima tik užpylus smegenis viskiu arba atsisakius kiaušus naudoti pagal paskirtį. Ir štai į tokį, bobiškos logikos ir neperprantamo seselės Retčed brutalumo persmelktą mini pasaulėlį patenka tikras Vyras, trisdešimt penkerių, nevedęs, teistas už išžaginimą, bet ji pati norėjo… toks sukčiaus ir truputi švento apaštalo savybes savyje sulydęs Rendlas Makmerfis. Dideli, kieti kiaušai ir kiti tikro vyro atributai šiame spektaklyje minimi itin dažnai. Kiti tagai – kašis, kekšės, kvaišalai, dar tikra vyriška draugystė ir daug skausmo dėl šito sušikto, įkalinto pasaulio. O jau kas, kodėl ir kaip – teks gerbiamiems žiūrovams patiems išsiaiškinti.