Sunkus tas tinklaraštininko gyvenimėlis – ateina toks laikas, kai tekstas nei krust iš vietos, o kodėl, neaišku. Lyg čia pat tas žodis, sukasi galugerklyje, verčia niežėti pirštų galiukus, veržiasi į baltą pasaulį, o nesigimdo tekstas, nors tu ką. Pasiguosiu, man tokį sprangumą, neįgalumą išsisakyti, bent jau rimtas objektas sukėlė – praeitą sekmadienį aplankytoji „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ Valstybiniame jaunimo teatre.

Foto Jaunimo teatras

Senas, net 2007 metų spektaklis, gal jau ir nudrožtas, ir pabiręs, ir nebeaišku kodėl ir vardan ko repertuare laikomas. Bet kas gi čia galva ar protu bando Jaunimo teatrą, jo repertuarinę politiką perprasti, nepažinus šis teatras, oj nepažini, neįžvelgiama ir logikos dėsniams nepasiduodanti ta jaunimkė. Jūs tik įsiklausykite, kaip skamba – Jaunimo teatras…. ?! Yra jėgos juk, gyvybės, vilčių šiame pavadinime, oj yra. Neatsitiktinai kažkada šio teatro emblemą, simboliką, vizualą kūrė dieviškasis Stasys Krasauskas – ar pamenate jo grakščiai prigulusią, plevenančią Mūzą ir lakonišką teatro kaukę, įrėmintą žilvičio šakelės motyvu – Jaunimo teatro pradžios simbolius? Kažkur jie ten, anų laikų žiūrovų pasąmonėje, turėtų styroti, lyg koks arklas pamirštas ražienoje. Šiandien man norisi padejuoti ir pavirkauti garsiai – kur gi jis, tas Teatras, buvusi jaunystės tvirtovė, drąsiausių idėjų ir meninių ieškojimų rezervatas… Ot špygą jums, nėra ko čia ieškoti senų laikų, buvusi šlovė išsivadėja ir prašvinksta greičiau, nei seni bezdalai, pavadinimas tėra pavadinimas, seni simboliai saugiai guli muziejų saugyklose, o gyvą teatrą kuria gyvi žmonės – režisuojantys, vaidinantys, administruojantys dabartinį Jaunimo teatrą.

Arba Jaunimkę – toks kodinis trumpinys ganėtinai populiarus teatriniuose sluoksniuose, gal tiksliausiai ir įvardina dabartinę teatro būseną – amžinoji statybvietė, dešimtmečius besitęsiantis tarpuvaldis, amžinojo įšalo žemė… Žinoma, Jaunimkė ne išimtis, šiuo metu visi Lietuvos teatrai daugiau ar mažiau paskendę statybų rūpesčiuose, krizė juk, negi menais čia užsiimsi, statyti reikia, įrangą keisti, žiūrovų ir administracijos gerbūviu reikia pasirūpinti. Va ir statosi Jaunimkė po truputį, tokį kuklų, dalinį euroremontą pasidarė jau, na, porą naujų arkų, porą naujų liftų, kai kur lygus gipskartonis, gražaus kinietiško marmuro grindyse jau matosi. Tikiuosi, gerai laikysis naujas grimas ant senosios Jaunimo teatro kaukės, smagūs popremjeriniai baliukai vyks toje naujoje kavinės salytėje buvusių tualetų vietoje, greitai užsimirš nuo senųjų sienų nugramdytos aktoriaus Rimgaudo Karvelio fotografijos.

Ar gali kas nors numatyti ateitį? Ar kas nors regi, tarkime po dešimties metų, šiame teatre pasibaigusias statybas ir naują pavadinimą ant jo fasado – pavyzdžiui: Dalios Tamulevičiūtės teatras?! O už fasado, kas vyks teatro viduje? Ar dar vaikštinės, pavyzdžiui, po sceną Ivona, “reikšmingai tylėdama, lyg kokia išdidi princesė”, lyg koks raudonas skuduras, erzinantis aplinkinius, juos provokuojantis, varantis į pamišimą?  Nemanau, laikas bus kitas ir Ivonos reikės kitokios, gal jau nebe žmogaus – skuduro, žmogaus – aukojimui skirto gyvulio, žmogystos, paliktos gyvos suėsti kirmėlėms, sučiaumoti šliužams. Ankštas, nestabilus, pavojingas, girgždantis ir metalu skambantis tas Ivonos scenos pasaulėlis. Už tvoros, kuri saugo garbiuosius žiūrovus nuo sceninio vyksmo, o sceninį vyksmą nuo garbiųjų žiūrovų per dvi su puse valandos greitu tempu prabėga tokia atkarpa, kiek užtrunka dar šiltame lavone užsiveisti baltosioms kirmėlaitėms, joms sustiprėti ir padaryti savo darbą – sunaikinti bedvasę, pasipriešinti negalinčią, materiją.

Foto Marius Macevičius

Man labiausiai patinka dvi scenos iš tos „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“ – pirmoji, kai žiūrovų salė emociškai iškertama, perjungiama iš režimo juokas į režimą sukrėtimas, antrame veiksme Karaliui Ignotui – aktorius Rolandas Kazlas, atsiviliojus Ivoną į persirengimo būdelę tikintis greitos ir efektingos oralinės aferytės. Vietoj smagaus nučiulpimo Karaliui tenka tenkintis pykčio, neapykantos ir žiaurumo pliūpsniu išejekuliuojamu čia pat, ant žiūrovų galvų. Kita numylėta scena – finalinė, kai dvariškių choras atskanduoja, atbliauna visom galimom tonacijom „Ivona mirė“, ši galiausiai vargšo prasčioko mylimojo išstumiama ir akimirkai paliekama, lavono pavidalu, scenos gilumoje, balkone, po smagiai jūros pakrantėje besikapstančių kranklių video vaizdeliu. Pastirusi, susigrąžinusi įprastą, pradinį pavidalą, vėl įvilkta į raudoną suknelę, apauta raudonais batukais…

Gal šiose scenose slypi raktas į spektaklio ilgaamžiškumą – smurtas, seksas, mirtis – trys maestro režisieriau Jono Vaitkaus „Ivonoje, Burgundo kunigaikštytėje“, įspausti ryškiausi prasminiai kodai. Visada išlaikantys lietuviško žiūrovo dėmesį. O gal mūsų tautiečiai, pavargę būti sistemos dulkinami, žlugdomi, niekinami, vartojami vietoj grindų skuduro šioj pilkoj lietuviškoj kasdienybėje, metai iš metų ateina pasižiūrėti šito spektaklio savo menkystei kompensuoti? Pamatai kaip po sceną valkioja žmogų – gyvulį, žmogų – skudurą, ir bent vienam vakarui savivertę pasikeli, peršinčią sėdimąją primiršti, žmogumi, anapus grotų, pasijunti?

Foto Marius Macevičius