Pasižiūrėjus naujausią Nacionalinio dramos teatro premjerą „Visuomenės priešas“ noriu su jumis pasidalinti mintimis ne apie laisvę, tiesą, lygybę ir brolybę, ir netgi ne apie blogio įsikūnijimus politinių partijų, žiniasklaidos ar vietinės savivaldos valdininko asmenyse. Anaiptol. Norėčiau pasisakyti apie visuomenę, kaip visada, režisieriaus Jono Vaitkaus pastatymuose pastatytą į itin nepatogią, provokuojančią pozą ir mekenančią nedarniais balsais įvairaus stiliaus daineles nuo hip hopo, yvos repertuaro iki abcd… Aš  niekada nebuvau utopijų gerbėja ir aš nesuprantu, kodėl į šiuolaikinę sceną perkelta net tokio krištolinio grožio sklidina Henriko Ibseno drama pastarajame maestro režisieriaus Jono Vaitkaus pastatyme virto tiesiog marazmatine utopija bei alogišku, ištęstu ir sekliu parateatriniu opusu, skirtu suerzinti, iššaukti reakciją, pritraukti dėmesį, pakutenti ekshibicionistinį teatrališkumo nervą ar tiesiog „įpūsti deguonies“.

Žinia, visada smagu stebėti, kaip tos „deguonies“ padauginusios aukos reaguoja į dirgiklį – reakcija į „Visuomenės priešą“ išties stulbinanti, neįtikėtinai aštri ir įvairiaspalvė. Labiausiai nudžiugino kolegos blogeriai – keletas tinklaraščių didžiavyrių lengvai ir sklandžiai suraitė po tikrą blic recenziją, kol oficiozinė www.menufaktura.lt išgromulavo oficiozinį Konstantino Borkovskio rašinį „Teatro utopija ir teisė didžiuotis“ bei spėjo perspausdinti vakar dar nenacionalizuoto Lietuvos ryto straipsnį, kurio antraštę – „Ar užsivers visuomenės žaizdos?“ nuo šiolei, turbūt, reikėtų iškalti ant visų bankų frontonų.

Turiu pripažinti, kad iš pradžių vietoj žadėtų pamąstymų apie „Visuomenės priešą“ norėjau apsiriboti viena fraze – viską ką aš galvoju apie „Visuomenės priešą“ šį kartą parašė didysis imbicilas Andrius Užkalnis savo bloge – “Visuomenės priešas”: tarybiniai lietuviško teatro džiaugsmai. Bet po to, paskaičiusi kito blogerio giganto – Artūro Račo mintis apie tai kaip jis daug rūkė per „Visuomenės priešo“ pertrauką, daug stebėjo, bendravo, vertino ir priešpastatė save tai visuomenei, plaukiančiai pro šalį… Ir dar tokį marazmą nou neiminiame bloge vardu sanglauda.eu  “Visuomenės priešas” tapo teatro meno priešu – nusprendžiau praleisti galbūt gerą progą patylėti…

Tai kas gi ta visuomenė – ar tikrai tik paklusniai bet kurio menininko nepatogia poza statoma masė, „kompaktiška dauguma“, runkeliai, pomidorai ar kokia dar ten daržovė? Ar tiesiog pervaidinanti, perspaudžianti, nerangi ir partnerio nejaučianti masuotė, nesugebanti nei sinchroniškai judėti, nei grakščiai ant sienos užlipti, nei pilnavertiškai, su jėga ir aistra, režisūrinį piešinį išpildyti, ar acapella yvos dainušką sudainuoti ir net per pertrauką atseit apsimyžusių pučistų būreliu natūraliai, smagiai per žiūrovų minią prasibrauti nemokanti, negalinti, nesugebanti? Manau šitie masuotės viščiukai turėjo tapti tikruoju veidrodžiu, atspindinčiu mūsų, žiūrovų neįgalumą, o jau tada ir apibendrintas visuomenės ligas, išsigimimus, žaizdas ir ydas, taip sakant… Deja, tokia visuomenė gal tikrai labiau primintų tarybinius homo lituanicus, nuo kūdikystės garbinusius visų spaliukų vadą Volodią Iljyčių ir revoliuciją įsivaizduojančius kaip svaigų purvo, kraujo ir tikrų ašarų kokteilį. O juk šitą, 20 amžiuje užsilikusį, „Visuomenės priešą“, deja žiūri ir vertina tik virtualiose revoliucijose dalyvaujanti karta.

Foto Dmitrijus Matvejevas

Individualistai, feisbuke laikinantys volstryto grupsą, susigraudinantys ir besijuokiantys ne ten ir ne taip kaip buvo tikėtasi ir patyliukais belaukiantys kada gi galutinai užsilenks nupezusių metrų stabai. Ir tada – ateis tokių – aršių ir dantingų, jausmingų ir bukų, jaudinančiai naivių ir tiesiog kitokių žmonių karta – tokių kokius atstovauja vienišo „Visuomenės priešo“ herojaus Tomo Stokmano – aktorius Dainius Gavenonis vaikai – Petra, Ijlifas, Mortenas. Nesvarbu kurio sąstato aktoriai vaidins šiuos personažus – jie visada liks kitokie – lyg ateiviai, atsiriboję nuo minios ir kartu jos pasiglemžti, gležni, vaikiški ir staiga išsprogstantys brutalia jaunystės jėga. Lyg ir utriruoti, sušabloninti ir kartu netelpantys į jokius tipažo rėmus. Jaunos, naujos visuomenės, naujo teatro daigai… Tik dėl šitų daigų norėčiau dar kartą pasižiūrėti „Visuomenės priešą“.

Foto Dmitrijus Matvejevas