Kančią ir susirūpinimą dėl jaunojo Lietuvos teatro palengvinti norėdama, paskutinę rudens dieną nusprendžiau praleisti teatre – Atviro Rato premjeroje „Lietaus žemė“. Teatras Atviras ratas yra tai, ką dar spėjome išsiugdyti iki Nuskriaustųjų kartos antplūdžio. Unikalus, režisieriaus Aido Giniočio su didžiule meile ir atsakomybe išugdytas, paruoštas, išpuoselėtas ir lyg akies vyzdys saugomas jaunų, profesionalių teatro kūrėjų branduolys. Ir „Lietaus žemė“ – taip ilgai, su tikru gero teatro troškuliu laukta Atviro rato premjera.

Foto A. Aleksandravičius

Mano troškulį šitas spektaklis numalšino. Faktas, kad kaip ir daugelis Atviro rato spektaklių, ir šis yra nutaikytas į žiūrovo širdį, jausmus, emocinę atmintį. Režisierius pataiko tiesiai į dešimtuką – jo kūrinys, meistriškai konstruojama sceninė realybė iššaukia momentinę žiūrovų reakciją – emocijas, labai dažnai pagardinamas ašaromis, grauduliu, šviesiu liūdesiu. Rašau taip, nes nieko negali būti smagiau, kaip matyti po spektaklio už kolonų besislapstančias ir savo nosinaites begręžiančias žiūroves. Tas jaunas moteris, akimirksniu susitapatinusias su „Lietaus žemės“ personažais. Nes šie Atviro rato kūrėjai moka personažą atvesti į sceną švelniai prilaikydami už rankos, jautriai ir atsakingai kurdami jį čia pat, priešais žiūrovų akis – iš scenos dulkių, kvapo, materializuotų minčių apie personažą, tikėjimo ir meilės tajam personažui. Tai labai jautru ir neapčiuopiama žodžiais – prisiliesti prie to, kokį stebuklą ir kaip jį kuria Atviro rato aktoriai. Taip byra ašaros, pliaupia lietus, tirštėja grėsmės nuojauta, užgimsta ir į nebūtį nueina mūsų protėviai – scenoje siaučia jėgos, nesuvaldomos ir nepaaiškinamos racionaliu protu.

Foto Dmitrijus Matvejevas

Turiu prisipažinti, kad pirmąjį Atviro rato spektaklį mačiau ne vieną kartą. Atviras ratas prasisuko prieš mano akis nuo 2004 metų įvairiose erdvėse, skirtingais sąstatais ir nevienodas istorijas bylodamas gal šešetą kartų. Yra tokių spektaklių į kuriuos einama su dideliu džiaugsmu ir smalsumu dar ir dar kartą. Ar bus toks ir „Lietaus žemė“? Taip, nes pastatytas ant teisingo pamato. Nenoriu nei moralizuoti, nei klausinėti Atviro rato aktorių kada gi jie pagaliau užaugs, nei kaltinti jų iliustratyvumu, publicistika, autentikos stoka. Nes jie ir užaugo – tik savitai, individualiai, ir kaip visada – merginos greičiau už vaikinukus. Vesta Šumilovaitė, Marija Korenkaitė, Ieva Stundžytė, Judita Urnikytė, Benita Vasauskaitė, Agnė Kaktaitė ir jų kuriami moterų personažai – „Lietaus žemės“ varomoji jėga. Juditos siuvėja, mirštančio tėvelio į gyvenimo kelione palydėta, meilės pakylėta ir į gyvenimo pakelę nusviesta, klajoja savo zingeriukę – siuvamąją mašinėlę vietoj kažkur pamesto vaikelio apsikabinusi, stebi prieš josios akis istorinę klaikybę, virsmus, audras praūžiančius, žmonių likimus dūžtančius ir galiausiai palieka atsigręžusi į žiūrovus. Nusisukti nuo Atviro rato, pažvelgti giliau, toliau, atidžiau – matyt, toks buvo šio spektaklio tikslas.

Foto Dmitrijus Matvejevas