Gerai, kad vis dar pasitaiko spektaklių, kurie supurto kaip elektros šokas. Bauginanti, pribloškianti, gluminanti – tik tokiais, gal ir pačiais durniausiais epitetais, vis dar norisi kalbėti apie praeitą savaitę Menų spaustuvėje pasižiūrėtą “Ribų” premjerą. Keista ir tai, kad pagaliau pasijusti teko ir kaip per kokias sumautai sakralias gimties apeigas. Ir gal tą visų pirmą reikėtų konstatuoti – užgimė!!! pagaliau, po ilgų, bergždžių metų užgimė ant Lietuvos – cieli du – talentingas režisierius – spektaklio režisierius Tadas Montrimas, ir grynuolis dramaturgas – Julius Paškevičius. Keista, vienok, nes iš to paskutiniojo maestro Vaitkaus LMTA išleisto bakalaurų kurso iš pradžių regėjosi vien skiedrų bus priskaldyta, o še tau – lenda daigai, kaip pašėlę – Tadas Montrimas režisūroje, o ir kartu su juo “Ribas” kūrę Julius Paškevičius ir Dainius Jankauskas – to paties kurso produktai. Jauno režisieriaus akies aštrumas net glumina – jo “naujai atrastas” puikus vyresnės kartos aktorius Valerijus Jevsejevas – spektaklio grynuolis, perštinti sąžinė ir siela viename, jaunimui davė pačią tikriausią aktorinės meistrystės ir žmogiško moralumo, dvasinės švaros pamoką.

Foto Kamilė Žičkytė

Dabar, iš saugaus atstumo galvodama apie “Ribas”, ryškiausiai fiksuoju tą milžinišką destruktyvios, agresyvios, Menų spaustuvės stogą plėšiančios energijos kiekį, išspinduliuotą šio spektaklio metu. Agresijos, griaunamosios jėgos kiekis nukreiptas į jaunojo herojaus vidų ir prasiveržęs smurtu išorės pasaulyje dėsningas ir pamatuotas. Jauni spektaklio kūrėjai meistriškai išlaviravo užaugindami įtampą iki degimo temperatūros finale, ir, koks stebuklas ir palaima lietuviškame teatre – jokio nuslūgimo, jokio pseudo lietuviškai seilėto katarsio –  pabaiga “Ribose” visiškai sutampa su aukščiausiu įtampos tašku. Banalųjį žodį palaima norisi vartoti apibūdinant totaliai visą poveikį, kurį sukelia šis spektaklis. Labai nustebino, kad net tokį emocinį džiuvėsį, rašantį pretenzingą blogą grafomanija.com akivaizdžiai sujaudino “Ribos”. Autorė leido sau išstenėti net dvi auksines sentencijas apie šį kūrinį – pacituosiu be didžiųjų raidžių – “rašymo kokybė nepriklauso nuo rašytojo amžiaus” ir “rašymo kokybė nepriklauso nuo pasirinktos temos”. Visiškai sutinku! Nors ir visiškai nematau prasmės dėlioti kokybės ženklų ant debiutinių jaunų teatro kūrėjų spektaklių. “Ribos” pačios yra naujos kokybės ženklas, ar net tikras iššūkis, savotiška dvikovos pirštinė, mesta užsimarazmavusiam teatrui.

 
Foto Kamilė Žičkytė

Mane vis karts nuo karto garbūs šio blogo komentatoriai bando apkaltinti įvairiom psichinėm negaliom arba įtarinėja turint įvairių iškrypėliškų pomėgių teatro atžvilgiu. Tikrai turiu nuvilti – esu pats normaliausias, banaliausias žmogus – ir mane suglumino, išgąsdino “Ribos”, ir aš, kaip bejėgė avis, su visa nuo juoko apkvaitusia žiūrovų mase buvau vedama iš vienos šio spektaklio stacijos į kitą, kol finale – šmaukšt, bum – peilis, pistoletas, spyris į smegenis, o gal į širdį. Štai toks atlygis už Dekalogo tiesų išdavystę ir mane išmušė iš vėžių. Tai ką reflektuoju šiame įraše tėra nuoširdi padėka “Ribų” kūrėjams už sąžiningumą – mūsų visų mūsų, amžininkų ir jų pačių atžvilgiu, žinoma. Nes jei teisingai prisimenu, nieko nėra šlykščiau nei būti paaugliu ar tiesiog labai jaunu žmogum šioje šalyje, šiame pasaulyje. Jo – norisi išsinerti iš odos, nusižudyti ir nužudyti tuo pačiu metu, trūksta paprasto švelnumo ir kraują stingdančių emocinių sukrėtimų. Gombrovičius šį amžiaus tarpsnį pavadino dvasine pornografija, berods? Ko dar labiau nekenčia, bijosi ir geidžia šis pasaulis jei ne jaunystės? Jaunystės tiesos ir jaunystės melo, dviejų veidų, gražaus ir šlykštaus tuo pačiu metu, neapibūdinamo, neapibrėžiamo, tiesiog jauno – koks yra ir šio spektaklio Herojus.

 
Foto Kamilė Žičkytė