Šaltinis: http://ragelskis.lt

Karts nuo karto mane išveda į teatrą. Ir beveik po kiekvieno tokio karto man kyla begalinis noras grįžus po pavedžiojimo sėsti prie kompo ir išsilieti. Tačiau prisėdęs prie kompo kažkaip visada atrandu rimtesnių užsiėmimų – pavyzdžiui, pasiskaityti delfinariumo komentarus apie tai kaip Tauta vertina NATO fašistų vykdomą barbarų civilizatorinimo misiją, pasižiūrėti ką naujo antioranžiniame Rusijos fronte nuveikė Nikolajus Starikovas arba kokią gyvenimo išmintį pasauliui paskleidė kobistai…

Be to aš puikiai iš savo patirties pamenu, kaip diletantiškai, lyginant su profesionalių teatrologų recenzijomis, atrodo tokio kaip aš žiūrovo bandymai išsireikšti apie spektaklį…

Bet šį kartą nesusilaikysiu. Ir nebesilaikysiu jokį kitą kartą – nes galų gale, spektakliai juk rodomi visų pirma publikai ir todėl pati publika privalo duoti atkirtį tiems, kurie už savo pastangas reikalauja iš publikos pinigų.

Nagi pasižiūrėkime, ką už publikos pinigus jai davė Cezaris Graužinis Nacionaliniame dramos teatre pastatęs (rakom) siauram teatralų rateliui težinomo prancūzo pisakos tarpukarinę pjesę apie “mūsų” ir “anų” kovą visuomenės viduje.

“Mes” – tai geriečiai: valkatos, padavalkos, barmenai, gėlių pardavėjos, akli gitarų briamčytojai, nebylūs jų draugai, gatvės žonglieriai, nuperdę pensininkai, drovūs policininkai ir jų išgelbėti neįvykę skenduoliai bei požeminio šūdo vadybininkas a.k.a. nuotėkų inspektorius.

“Anie” – tai anoniminės valdančiosios sistemos tarnai: matriciniai agentai, mobiliakais pasaulį dulkinantys versluchininkai-politikieriai-mafijoziai, jų vedlys ir autoritetas Daktaras Evil iš amerikietiškai bukos, bet spalvotos Ostino Pauerso parodijos, bei tojo Dr. Blogio tarnai, kurie prieš ką nors nušaudami nevėkšliškai užtat su nuoširdžiu vaikišku pasimėgavimu ant piršto suka pistoletus…

Geriečiai smaukosi nusmurgusiame lauko skverelyje, susistatę joje lauko kavinės baldus, kiekvieną dieną pradėdami bei baigdami buitinio alkoholizmo ritualais ir apsiplovimais avanscenoje įrengta veikiančia (ir tuo sukeliančia nuolatinę žiūrovų ekstazę) vandens kolonėle.

Blogiečiai – po tuo skvereliu aptiko naftos ir dabar, kaip dera tikriesiems pasaulio valdovams, ruošiasi nugriauti viską nachui ir vietoj miesto (kuris, keisto sutapimo dėka, vadinasi “Paryžius”) padaryti naftos gręžinių lauką.

Štai ir visas atsiprašant konfliktas, iš kurio vystymosi scenoje turėjo kilti filosofinės metaforos, birti išminties perlai ir publika nušviesta Gėrio bei Pozityvo apsipatenkinusi patirti dvasinį katarsį…

Tačiau, nors užmušk – kai išminties perlus pradeda berti Vilniaus Rožytės sceninis avataras – tipo grafienė-bomžė, su ant absento pagrindo išsivysčiusia patologine Meile Pasauliui – pasidaro ne tik kad nejuokinga, o apima švelnus fantasmagorijos jausmas: “kas čia vyksta?.. kur aš esu?.. čia nacionalkė?.. kiek kainavo bilietai?..” ir išsprūsta ilgas retorinis “blяяяяяяяяяяtь“. Tokios gyvenimo išminties ir tokio pozityvo tonomis yra prikrauta milijonų bezdarių prirašytoje pisaninoje, pradedant serialais apie “tikrą meilę” ir baigiant pseudointelektualia eseistika.

Pirma nuo kairės – grafienė-bomžė a.k.a. Paryžiaus Rožytė, žarstanti savo išminties perlus publikos kiaulėms

Ir visa tai lydi etatinio nacionalkės “natų ir akordų meistro” Bialobžveskio sukompiliuota nevykusi beveidė Takešio Kitano filmų ir Enijo Morikonės muzikinių temų interpretacija:

Tačiau dar ne viskas supuvę danų karalystėje!

Aktorių vertinti aš nesiimu – tegu tai atlieka profesionalai, išmanantys scenos menų kūrimo techologijas, tačiau net ir diletantišką akį negailetingai badė kontrastas tarp taip vadinamų “Cezario trupės” vaidintojų ir klasikinės teatro mokyklos suformuotų Nacionalinio teatro trupės Aktorių.

Todėl aš šiame spektaklyje iš visos širdies supratau, susiempatinau ir užjaučiau Cezario aktoriuką, kurį pačioje spektaklio pradžioje labai simboliškai Nacionalkės grandas Vytautas Anužis (vaidinęs Dr. Blogį) išvadino berniuku – idiotu. Ir iš tiesų – visą spektaklį jis jautėsi ir elgėsi scenoje kaip tikras Dostojevskio Idiotas: stovintis šalia kitų ir vis bandantis įpaišyti save į režisieriaus užmanymo rėmus, tačiau niekaip iki galo neįvykdantis to viršuždavinio ir todėl stoiškai kenčiantis dalyvavimą šioje sceninėje perversijoje.

Berniukas – idiotas – nevykėlis skenduolis

Matyt, sujaudintas šios nebylios ir neišreiškiamos bevardžio aktorius kančios, po spektaklio aš pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai ir iš sielos gelmių visu balsu kaip idiotas sušukau “BRAVO!”

—

Čia turėjo būti pabaiga, tačiau prisiminiau vieną dalyką, kurį man padovanojo taip negrabiai ir abuojai atvaidintos Paryžiaus Rožytės personažas, kliedėjęs apie tai, kaip ji savo “neapykantą pavers meile, meilę – šokiu, šokį – mintimi, kuria po to traiškys blogį”… Nuo šiol aš lygiai taip pat, kiekvieną kartą kai man iš scenos pabandys sumaitinti riebų, valstybinėmis dotacijomis, projektinėmis babkėmis ir savo egocentriškomis ambicijomis prifarširuotą ŠŪDĄ, atgal į tą sceną sviesiu savo nuoširdų idiotišką BRAVO!