Būtent tokį kilimą gėlių kas vakarą reikėtų patiesti po aktorės Eglės Mikulionytės kojomis. Iki banalumo tobulai gražių pavasarinių tulpių kilimą už tai, kad ji yra, už tobulą teatro stebuklą, aukščiausios prabos teatrinę meistrystę, orią laikyseną ir gebėjimą scenoje būti nei nuoga, nei apsirengusia, o tiesiog nebanaliai paslaptinga ir neperprantama.
Nes jau tas priešpremjerinis Gyčio Ivanausko teatro pažadas ar grasinimas būsimiems “Marko – Kavolių kabareto” žiūrovams: “Scenoje nuogi aktoriai. Labiau nuogi, negu būtų nusirengę – nuogas jų vidus!” privertė žagtelti nuo originalumo. Kaip gerai, kad niekada neišsipildo nei vienas lietuviškos reklamos šūkis – “Kavolių kabareto” atveju žiūrovai turi galimybe išvysti tiesiog jautrų, nuoširdų, gal kiek sentimentalų, bet ir šmaikštų, išradingą, žaismingą ir net visiškai emocinėmis žarnom nepradvokusį spektaklį. Žinoma, mane labiausiai pamalonintų jei spektaklis vadintųsi maždaug taip – “Ponios Madam Kabaretas”, ir jei spektaklio kūrėjai galiausiai apsispręstu ir apsistotų bent ties keliomis pagrindinėmis temomis ir jas pagilintų, o ne šimtais pabirų karoliukų pažertų savosios arenos rate. Bet tai juk ne žiūrovo valioje, man tik leistina panuobodžiauti lūkuriuojant kol senstantis beždžioniukas pagaliau ištransliuos savo kančią čia nebūti bei norą pasiekti išsvajotuosius penkių žvaigždučių rojaus vartelius ir tada vėl prasidės liepsningasis Madam svingas ir žaižaruojantys fejeverkai duetu su mieląja Silvija arba žmogum trombonu Kowalskiu.
Tai dabar jau turėčiau pasiaiškinti dėl tų Banalybės gėlių – visų pirma, tai spontaniška reakcija į spektaklyje dramaturgės Akvilės Melkūnaitės meistriškai įkomponuotus Šarlio Bodlero ir Fransua Vijono tekstus. Ir mano liūdesys dėl savo, kaip žiūrovo, suvokimo ir pojūčių ribotumo, trumpalaikiškumo, netobulumo. Juk dažniausiai ta mano ką tik regėta, išjausta sceninė tobulybė permalta manosios sąmonės mėsmalėje telieka blankiu ir plokščiu ką tik matyto reginio šešėliu. O dar kai pabandai juo aprašyti dažniausiai gaunasi taip juokingai liguistai kaip čia: http://vaidyba.blogas.lt/ Ypatingai rekomenduoju turbūt iki apsimyžimo nuoširdų http://vaidyba.blogas.lt/zaviausi-lietuvos-aktoriai-2011-470.html Tai tokie mes, banalūs savo ribotomis įžvalgomis, žiūrovai, skinantys ir dovanojantys banalias teatrines gėles.
Nors jeigu vis tik paklaustumėt manęs, atsakyčiau, kad tikrai vertas dėmesio spektaklis apie visus tuos pačius režisieriui Gyčiui Ivanauskui ir man ir jums svarbius bei įdomius dalykus turėtų atrodyti maždaug taip:
Duncan Hall “Lily my one and only”
Retkarčiais vis paskaitau tamstos rašliavą, o kad jau kartą buvau paliesta pati, norėčiau truputį retoriškai pasvarstyti.
1.Ar teatras skirtas tik patiems teatro kritikams, kurie viską žino? O gal žiūrovams prieš einant į spektaklį reiktų atskaityti paskaitą, ko tame spektaklyje ieškoti? 😉
2. Ar teatro recenzijose būtina rašyti tarptautiniais terminais ir visokiais sudėtingais išmąstymais, kurių eiliniai žiūrovai nė velnio nesupranta? Kam tuomet tos recenzijos skirtos? Tik kitiems tokiems pat teatralams?
3. Ar žmogus, žiūrėdamas spektaklį, būtinai turi jį analizuoti iš meninės pusės ir blokuoti visus savo pojūčius (matyt banalius primityvius), kuriuos spektaklis sukelia be meninės vertės? Juk taip jis meluotų pats sau?
Nepaisant to, kad esu literatūrologė, stengiuosi rašyti taip, kad mane suprastų eilinis žmogus. Kaip moko pedagogai: jei žmogus iš tiesų yra protingas, jis mokės išaiškinti sudėtingiausią dalyką paprasčiausiais žodžiais, kad jį suprastų 5 metų vaikas. Tai yra didžiausias menas – išmokti kalbėti paprastai ir lietuviškai. Gal kam tai skamba banaliai. Man daug juokingiau skamba sakiniai, prikišti terminų ir visokių žodžių apžaidimų ir dar pagardinti vulgariais keiksmais. O gal man patinka būti iki banalumo paprastai ir visiškai atvirai, nieko neslepiant 😉 Smagu, kad mano rašliava kažką prajuokina iki “apsimyžimo” 😉
Visada smagu pasižiūrėti, kaip žmogaus žodžiai taikomi kitam asmeniui tinka jam pačiam…
Jūsų teiginys, kad “jei žmogus iš tiesų yra protingas, jis mokės išaiškinti sudėtingiausią dalyką paprasčiausiais žodžiais, kad jį suprastų 5 metų vaikas” keliavisiškai natūralų klausimą – kuriuos iš šių tamstos pavartotų žodžių supras 5 metų vaikas:
– retoriškai pasvarstyti
– recenzijose
– terminais
– teatralams
– analizuoti
– iš meninės pusės
– blokuoti
– banalius
– primityvius
– be meninės vertės
– literatūrologė
– pedagogai
– žodžių apžaidimų
– vulgariais
Mano nuomone, normalus penkiametis nesupras nė vieno iš jų.
Aišku, jūs savo komentarą rašėte ne kaip “tikrai protingas žmogus” penkių metų nekaltiems Dievo sutvėrimams, o kaip literatūrologė teatrologei, todėl mano kabinėjimasis prie jūsų minties ir formos priešpriešos tėra grynas formalizmas.
Tačiau jis yra lygiai toks pats pagrįstas, kaip ir jūsų kritika šio įrašo atžvilgiu…
O juk visa jūsų priekaišto esmė slypi tame kartėlyje, kurį jums sukėlė nekorektiška autorės ironija skirta tamstos internetinei kūrybai.
Nors jeigu būti tikrai nepolitkorektiškam, tektų pastebėti, kad debiliškesnio “Žaviausių Lietuvos aktorių” sąrašo, nei pateikiamas tamstos bloge, sudaryti neįmanoma – jau vien ko verti tą sąrašą “atidarantysis” ir “uždarantysis” žaviausi Lietuvos teatro pederastai…
Visų pirma – taip, rašiau ne 5-erių vaikui, o teatrologei, todėl kalbėjau jos vartotojamais žodžiais.
Visų antra, anaiptol nepriekaištavau, tik norėjau pasvarstyti kartu tam tikrais klausimais, kad jau esam tokių skirtingų požiūrių 😉 Tačiau kažkas nesuprato mano lengo ironiško kalbėjimo.
Visų trečia – daugybė poetų, filosofų ir kitokių talentingų žmonių buvo homoseksualūs. Be to, jokiu būdu nesakau, kad tai neginčyjama nuomonė, tai tik mano asmeninė nuomonė, kurią išsakau.
Nesakau, kad esu tobula ir protinga, bet stengiuosi judėti ta linke, o ne ta, kuria madinga – kalbėti vartojant keiksmus ir negražius žodžius.
Mieloji, teatras yra skirtas Žiūrovams, vienareikšmiškai. Aš ne teatrologė, rašau paprastai ir aiškiai. Jei visai atvirai – rašau sau, internetinio blogo formą naudodama saviraiškai, mėgavimuisi teatru ir savo unikaliais potyriais gimstančiais pasižiūrėjus eilinį spektaklį. Kartai savo tekstuose pavartoju keiksmažodžius, bet tik todėl, kad niekada neblokuoju savo pojūčių.
Tavo blogas man buvo didelis atradimas – nuoširdžiai stebiuosi žmonėmis gebančiais patirti teatre tiek erotinių smagybių, paprasto ir banalaus malonumo.
Dėl “visų trečia” – jūsų teiginys, kad “daugybė poetų, filosofų ir kitokių talentingų žmonių buvo homoseksualūs” ničnieko nepasako apie pačią to “talento” vertę.
Būdamas profesionalus meno vartotojas drįsčiau teigti, kad tarp tos “daugybės” buvo ir yra labai menka dalis talentų (be kabučių), sugebančių pakilti aukščiau savo asmeninės tragedijos ir savo kūryboje išvengti to unikalaus pederastiško kvapelio, kuriuo pasižymi bet kuri homoseksualumo paveiktų individų veikla.
Bet kuriuo atveju, iš tiesų malonu, jog jūs pažymite, kad tai tėra jūsų asmeninė nuomonė, nes absoliuti dauguma Lietuvos meninės inteligentijos jūsų vietoje manytų, kad “homofobija – tai ne nuomonė, o BK straipsnis”.
Na taip, sutinku, esu erotomanė, nemoku atblokuoti šių žemiškų savo pojūčių ;)Jei analizuočiau tik spektaklio meninę pusę, meluočiau pati sau, nes, visų pirma, žmogus yra primityvi būtybė, kurią labiausiai veikia žemiškieji poreikiai, o tik po to ji gilinasi į aukštesnes prasmes.
O rašau šiame dienoraštyje taip pat tik sau, ir visiškai atvirai. Tuo gal mes panašios. Dėl keiksmažodžių – čia turbūt atskira kalba. Kadangi jokioje gyvenimiškoje situacijoje jų nevartoju, man jie niekada ir neišsprūsta, man jie nereikalingi, tiesiog neegzistuoja mano galvoje.
😀 supratau. tik tada nereikėtų gal daryti tokių globalių apibendrinimų apie ‘eilinius žiūrovus’ ir jų poreikius? nes tas pats čia ypač dažnai besismaukantis ‘pragaro skreplys’ arba kiti mano gerbiamieji komentatoriai išpažįsta teatrą smūgiuojantį į smegenis, širdį arba bent jau saulės rezginį, o ne ten jau kur visai žemiau juosmens 😛
Tamsta, kodėl jūs manote, kad žinote, kokį teatrą “išpažįsta” pragaro skreplys bei kiti “jūsų gerbiami komentatoriai”?
Kovos mene, kurio tikslas nugalėti savo priešininką, nėra tokios kategorijos kaip “žemiau juostos” – žmogaus kūnas pagalbiniuose karatistų, ušo, spectarnybų vizualuose yra sužymėtas kaip anatominis skausmo taškų ir zonų žemėlapis, be jokių juodųjų “moraliosios cenzūros” kvadratų bei stačiakampių.
Lygiai taip pat ir bet kuris menas savo žiūrovo atžvilgiu negali turėti neliečiamos vietos. Ten kur atsiranda išlygos, kur susistatomi sau patogūs tabu, tipo tamstos “aukščiau ir žemiau juostos” – ten prasideda formalizmas, taikymasis prie konjuktūros ir neišvengiamai pereinama prie cenzūros, inkvizicijos ir bet kokios laisvos minties mirties.
Tuo iš esmės ir skiriasi Menas, kaip pašaukimas keisti žmogų ir per jį apskritai visą pasaulį, nuo meno, kaip amato maitinančio amatininkų cechą.
Tamstos rašinėliai vertingi tik tiek, kiek juose atsisakoma “savaime suprantamų” ir “visuotinai priimtinų” Lietuvos teatralų pasaulėlio normų, apie kurias net nesinori diskutuoti, nes tai primintų profesinį proktologo ir venerologo pokalbį apie jų darbo nūdieną…
Todėl būtų gerai, kad tamsta nesistatymei savęs į žinančiojo apie kitų asmenų “išpažinimus” poziciją, nes tai yra “šventa” oficiozo atstovo vieta.
nNFsCwKu
oto3p5
Very wonderful information can be found on blog.Leadership
Thanks for sharing. I read many of your blog posts, cool, your blog is very good.
qvu77n
I don’t think the title of your article matches the content lol. Just kidding, mainly because I had some doubts after reading the article. https://accounts.binance.info/en/register?ref=JHQQKNKN
txyjd8
Your article helped me a lot, is there any more related content? Thanks!
Good write-up, I?¦m regular visitor of one?¦s web site, maintain up the excellent operate, and It’s going to be a regular visitor for a long time.
Muchas gracias. ?Como puedo iniciar sesion?
h2x0o9