Apsėstieji šokiu

By
Melpomenė
– 2012/05/16Posted in: Recenzijos

Šokis žodžiu – ne[w]kritika

Apžvelgiant ką tik pasibaigusio tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio Naujasis Baltijos šokis’12 pristatytas tendencijas galima drąsiai konstatuoti – žinutė pasiekė tikslą. Lietuvos publika turėjo unikalią galimybę susipažinti su šokiu – ekstaze, šokiu – apsėdimu, šokiu – kvaituliu. Reikėtų pripažinti, kad būtent Naujasis Baltijos šokis prieš 16 metų apkrėtė Lietuvą unikaliu „šokių maru“, savotiškai importavo šį svaiginantį užkratą iš sočiųjų Vakarų. Festivalio ideologas, pagrindinis organizatorius ir vadovas Audronis Imbrasas gali pelnytai didžiuotis savo veiklos vaisiais – juk faktiškai visos šiuo metu šiuolaikinio lietuviško šokio veidą formuojančios trupės, lyderiaujantys choreografai, šokėjai yra išugdyti titaniškomis festivalio rengėjų pastangomis. Manau, per šešiolika Naujojo Baltijos šokio gyvavimo metų inertiški Lietuvos menininkai buvo tiesiog priversti pripažinti, kad galima kurti ir taip – nelaukiant ypatingo palankumo iš kasdien besikeičiančios, bet ypač inertiškos kultūrinės biurokratijos, kultūrai indiferentiškų politikų, gramzdinančios lietuviškos kasdienybės. Tiesiog ieškant ir atrandant naujas formas, naujus išraiškos būdus ir, kas svarbiausią, ugdant savą publiką. Tokią aistringą ir godžią publiką, kokia jau seniai gali didžiuotis Naujasis Baltijos šokis.

Foto D.Matvejevas

Apibendrinti, apžvelgti ir sujungti visus vienuolika šiais metais Naujosios Baltijos šokyje mano pasižiūrėtus spektaklius galiu tik viena – antrosios lyties – tema. Nes šį gegužės mėnesį labai aiškiai supratau, kad tikrasis feminizmas glūdi ne uždaruose Facebook‘o feminisčių grūpsuose, ne Lyčių studijų centro bibliotekėlėje ar kasmetiniame vaivorykštiniame mitinge. Feminizmas yra gyvas, keičiantis ir atviras pasauliui būtent čia – šiuolaikiniame šokyje. Gal todėl, kad jis geba visų pirma nors trumpam išlaisvinti nuo įkalinimo žmogaus kūną – pakylėdamas jį iki dieviškos tobulybės ir estetinės harmonijos. Dar – šiuolaikinis šokis leidžia moteriai kūrėjai jaukiai įsitaisyti meno viduriuose, išpuoselėti ir išreikšti šokiu savo idėjas nuo grubaus embriono iki skulptūriškos deivės pavidalo. Čia galima šaukti judesiu, diskutuoti ir keiktis neįžeidžiant –  nes judesys apvalo ir išlaisvina, nes judesį galima nušlifuoti iki tobulybės, arba menu paversti jo netobulumą. Šokis sulydo moterišką ir vyrišką pradus į nedalomą vienį, primindamas mitą ir tiesą apie pirmapradį žmogaus tobulumą. Ir dar – šiuolaikiniame šokyje daniškumas, vokiškumas, lietuviškumas arba rusiškumas tėra maloni smulkmena, charakteringas keistumas arba tik lengvas štrichas globaliame paveiksle, blakstiena, prilipusi prie įkaitusio šokėjos skruosto.

Foto D.Matvejevas

O dabar truputis istorijos – pasakojama, kad „šokių maras“ 1518-ųjų birželį Strasbūre prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir prieš šimtmetį (t.y. siautulingą 1418-ųjų vasarą) – nuo moters. Iš namų išpuolusi viena tokia Frau Trofea ūmai vidur gatvės ėmė trypti keistą šokį. Smalsuolių netrūko – o Frau nė nemanė sustoti: teigiama, kad ji straksėjo ir kraipėsi dar bent šešias dienas, per kurias prie jos prisijungė 34 miestiečiai. Po mėnesio gatvėse blaškėsi jau per 400 pamišusių šokėjų. Miestą apėmė siaubas, anot vieno vokiečių metraštininko: „..šimtai vyrų ir moterų sukosi ir šokinėjo turgaus aikštėje, skersgatviuose ir gatvėse. Daugelis jų po kelias dienas nieko nevalgė, kol liga neaprimdavo…“ Strasbūro valdžia žinojo, kad šiems nelaimėliams nelabai kuo bepadėsi (mat per tuos kraštus, Elzasą, tokia epidemija ritosi jau septintą kartą), telieka laukti, kol pasiutimas pats išsikvėps. Todėl mieste tebuvo suręsta pakyla ir pasamdyti muzikantai, mat iš patirties žinota, jog apsėstuosius tegalima apraminti muzika. Laikas išties pasirodė geriausiu gydytoju – po maždaug mėnesį trukusio siautulio „šokių maras“ baigėsi. Tiesa, gera dalis nelaimėlių epidemijos pabaigos nebesulaukė – daugelis jų mirė nuo širdies smūgių, insultų ar išsekimo. Jų artimiesiems teliko guostis, kad pražuvėliai, matyt, nukeliavo tiesiai pas Šv. Vitą.
Ilgainiui susivokta, kad visa, ką geriausio gali pasiūlyti to meto medicina ir artimieji – tiesiog prižiūrėti nelaimėlį jo priepuolių metu. Pastebėta, kad pastaruosius labai traukia vanduo ir raudona spalva, juos kiek apramina muzika ir…tikri šokiai. Stengtasi tokiais būdais apsėstųjų energiją, tarytum nevaldomą upę, bent nukreipti saugesne vaga, nes visi potvyniai anksčiau ar vėliau baigiasi.

Ir todėl aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad kiekvienais metais vėl ir vėl ateina gegužės mėnuo ir pirmoji jo savaitė – kada visas Vilnius nukreipiamas saugesne, šiuolaikinio šokio vaga. Vaga, leidžiančia Miestui ir jo Žmonėms bent trumpam atsipūsti nuo kasdienio švento Vito šokio, o prisiminti kažką tikresnio, žmogiškesnio ir, gal truputį, dieviškesnio.

 

Tags: , , , , ,

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.