Šokis žodžiu – ne[w]kritika

Naujasis Baltijos šokis turi labai aiškiai apibrėžtą švietėjišką misiją – metai iš metų jis pristato novacijas ir konstatuoja tendenciją – kur link, kaip ir kodėl juda šiuolaikinis šokis. Akivaizdu, kad jau penkioliką metų visos švietėjiškos organizatorių inspiracijos sukoncentruotos į vieną iš svarbiausių Festivalio segmentų – Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenę. Į visus šiuolaikinio Lietuvos šokio kūrėjus, kuriems suteikiama unikali proga pristatyti savo naujausius pastatymus tokiame svariame tarptautiniame kontekste. Aš esu visiška diletantė šioje srityje, nes tik šiais metais mane tiesiog pribloškė toks netikėtas užsienio ir lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjų darbų sugretinimas, galimybė iš karto po vokiečių Silke Z. Resistdance spektaklio „Sweded – gyvenimas tarsi kopija“ pasižiūrėti naujausią Vyčio Jankausko šokio teatro premjerą „Judantys taikiniai“ ir finale pasidėti prasminį meninės programos tašką su Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ kompozicija „Aikštelėje laisvų vietų nėra“. Po šio vakaro atradau sau tiesiog pribloškiančių ir labai džiugių, ir bauginančių lietuviško šiuolaikinio šokio fenomenų.

Foto Gediminas Jackevičius

Apie Lietuvą, lietuvius, lietuvišką meną norisi galvoti ir kalbėti vis daugiau ir intensyviau, gal tai sąlygoja kaimyninėse šalyse vykstantys sociopolitiniai kataklizmai, o gal vėlyva meilė ir pasididžiavimas savo tauta ištinka tiesiog taip – kad ir stebint viename iš svarbiausių Lietuvai meno festivalių pristatomą choreografo Vyčio Jankausko kūrinį. Nes „Judančiuose taikiniuose“ su tokia precizika, kruopštumu ir meile atkuriama tai, kas mumyse yra stipriausia ir unikaliausia. Vienas išmintingas žmogus yra labai smarkiai nusistebėjęs mūsų tautos ištverme ir gyvybingumu, pasak jo – tai labiausiai išskiria lietuvius iš kitų tautų. Ir ši mintis man sugrįžo bumerangu stebint būtent „Judančius taikinius“. Turbūt juokinga, kad toks lyg ir apie standartines 21 amžiaus temas – manipuliaciją, susvetimėjimą bylojantis kūrinys iššaukia tokias tautinio pasididžiavimo bangas, bet gal tai slypi tuose „Judančių taikinių“ kūrėjų apčiuoptuose vidinių santykių svertuose, tame neišsemiamame nore įsikibti į artimą savo, troškulyje, geisme artumo, baimėje likti vienam.

Kaip atrodo lietuviška neimanomybė būti ir nebūti kartu? Stulbinančiai švelniai ir jaukiai gosliai. Jei taip galima išsireikšti?! Nes tas ketvertas savo santykių plokštumose ir tiesėse įkalintų žmonių yra svarbūs vieni kitiems – net brutalume, atžarume, agresijoje kito atžvilgiu slypi didžiulės neišeikvotos meilės atsargos, godulys gyventi ir duoti. Tą patį vakarą rodytame vokiečių „Sweded – gyvenimas tarsi kopija“ lyg ir buvo paliestos tos pačios temos, nubrėžtos labai panašios emocinės kreivės, net ir judesio, meninės išraiškos priemonės savotiškai atliepė po jų sekusį lietuvių spektaklį. Tik gal vokiečiams pritrūko to keturių žmonių, dviejų vyrų ir dvejų moterų harmoningos, grafinės darnos ir pusiausvyros, žmogiškos laimės ir beviltiškumo būti kartu, drauge ir švelnume, ir agresijoje, nesubyrant į paskiras individų dulkes.

Foto Gediminas Jackevičius

„Sweded“ herojai pasirenka nebūtį čia ir pasinėrimą į surogatinę virtualybės, medijos, kino realybę. „Judančių taikinių“ herojai neturi pasirinkimo – jie privalo išgyventi čia, šios nuolatinės medžioklės, ujimo, emocinio ir fizinio išnaudojimo sąlygomis. Auka pamilstanti savo kankintoją, auka ir kankintojas besikeičiantys savo vaidmenimis, žiūrovas emociškai įtraukiamas arba atstumiamas ęia pat jausmų ringe vykstančios kovos – tokie aštriausi šio scenos ringo kampai. Nes pavojingiausios šioje kovoje akys, žvilgsniu sutramdančios arba įkaitinančios auką, kūnas čia tampa gyvu ginklu ir įkalčiu, vitališkumu, tvirtybe ir gležnumu pralenkiantis bet kokį karinės pramonės šedevrą. Choreografui Vyčiui Jankauskui lyg kokiam karo dievui teko užduotis suvaldyti nesuvaldomą ir išreikšti neišreiškiamą – įvardinti, atrasti ir įprasminti keturis visiškai skirtingus žmones vienijančią bendrybę, sukurti visus vienijančios ir neišsenkančios energijos lauką. Jam pavyko ir nepaisant kiekviename kare ištinkančių aukų ir praradimų šio spektaklio kūrėjai gali pagrįstai didžiuotis pergale.

Nugalėtojai neteisiami, o štai nugalėtieji matyt patys geriausiai žino, kas gi šį kartą jiems pakišo koją, sutrukdė sušoktį savo didžiojo šanso šokį Naujajame Baltijos šokyje 2012. Gal kalti buvo mediniai pagaliukai į šipulius subyrėję jau po pirmų minučių, šokėjui Petrui Lisauskui pabandžius išbelsti kokį tai ritmą choreografės Agnijos Šeiko premjerinėje „Aikštelėje vietų nėra“. O gal pamaišė pernelyg sunkūs kailiniai, ar apatiniai per ankšti buvo, o gal šiaip pilnatis kaip kiaušinis virš Vilniaus suspindo. Atsisakau aptarinėti ir komentuoti šį „Žuvies akies“ spektaklį – nes man jis priminė baugiai po mūsų kraštą plintantį protinio kaltūnizmo atvėjį – norėtą pasakyti tiek daug ir taip iš esmės, o gavosi suveltai, nerišliai, prėskai ir anemiškai kaip visada. Lyg ir apie vyro tapatybę, bet kažkodėl prasidėjo sutanomis apsirėdžiusių diedų mojavimu kumščiais ir dramblota akrobatika. Lyg ir apie tapatybėje pasimetusius vyrus, bet kažkodėl vėl per baltom kojinaitėm pasipuošusio berniuko „erotišką“ vinguriavimą klubais ir manekenišką pasivaikščiojima scena-ringu-podiumu. Čia būta daug vyriško juoko pro turbūt ašaras, tik norėtus suvokti ir tų ašarų ir to juoko pirmapradį šaltinį, priežastį? Tai ar gera vis tik būti vyru – čia ir dabar – drąsioje, ištvermingoje, aistringoje ir bukoje, sutrikusioje, neprotingoje Lietuvoje?