Taip ir gyvenu pastaraisiais mėnesiais – nuolatiniame spazme, valios jėgai nebepasiduodančiame Pasaulyje, skausmingam džiaugsme, jausmų ir energijos protrūkio apsuptyje. Užpiso viskas – atlesikit už spalvotą išsireiškimą! Taip, puikiai prisimenu, kad pažadėjau nebesikeikti ir neteršti savo smėliadėžės, savo kuklučio, menkučio blogo nenormatyvine leksika, bet juk kartą į mėnesį gal vis tik galima?

Paskutiniu lašu mano spazmų galutinai užkamuotoje būtyje tapo, žinoma, spektaklis. Gal net daugiau negu spektaklis. Austėjos Vilkaitytės “Lietuva brangi” puikiai galima sutraktuoti kaip viešą ir labai nuoširdžią išpažintį, maldą, meditaciją, ar na ką mes ten dar šventesnio turim – raudą prie kapo? Visokie tokie mene arba sociume išviešinti dalykai, mane, asmeniškai, nuo vaikystės vertė drovėtis ir gėdytis, arba ištyžti iki saldžiarūgščių ašarų. Umilenije… Bet tokį žodį sukūrė kita didi tauta, savo didžios tautos žodyne nerandu analogiško žodžio, todėl neaprašysiu tiksliai to jausmo mane ištikusio po ir per šio spektaklio premjerą. Mano būseną po “Lietuvos brangi” tiksliausiai atspindėtų ši nuotrauka:

Foto A.Kudriavcevas

Pasaulis tiesiog išplaukė, išsilydė vienam vakarui, prarado aiškias ribas ir spalvas. Kur aš esu, kokia tai gatvė, o šalis, o kelinta dabar valanda, o amžius, o epocha vis dar ta, ana, ar jau nebe… Miniatiūrinė šokėja tobulai grakščiai maldai už Lietuvą sunėrė rankas, sustingdė jas efektingoje pozoje, skulptūriškai tobulom plaštakom, plonyčiais pirštukais sugrojo akordą spindulių arfa, ore sukūrė melodiją ir pametėjo ją mums, žiūrovams. Mes sužlebenom ją, ir tas baltas marškas, Menų spaustuvės repeticinę Studiją pavertusias Maironio cele, ir augalėlius ant palangių sužlebenome, ir pono Aleksandravičiaus charizma neužspringome, ir pakantumo dar kartą pasimokėme. Senokai, oj senokai spektaklis privertė mane pasijusti žemesnės rasės padaru, tokiu mėšlo gurvuoliu, atsitiktinai likimo ar kokio šūdvabalio atridentu į Teatrą – Bažnyčią, arba tokiu lopu, imbicilu maža galvele ir dideliais kumščiais, įkritusiu į dvasinę komą, Aktorės akių pervertu kiaurai, iki pašaknų. Nes akys tyros, didelės, šaukiančios – o mano, imbicilo, siela kurčia ir sudiržusi, bet grožiui neabejinga.

Foto D.Matvejevas

Tiek čia ir tebūtų tų inspiracijų “Lietuva brangi” tema. Apnuogintasis, grynasis, sakralusis patriotizmas mane paguldė ant menčių. Smogė lemtingąjį smūgį, iškirto kaip spazmų serija, po kurios reikia geros reabilitacijos. Kiekvienas gydosi kaip išmanydamas, mano išromyta ir nuo visokio plauko spazmų atbukusi siela pasiprašė vėl pas kaimynus nulėkti. Ko ji ten ieško ir ilgisi aš nežianau, už kiekvieną išromytą ir spazmų atbukintą sielą aš neatsakinga. Mano kuklutis ateinančios savaitės meniu – Levo Dodino “Trys seserys”, Vienos Burgtheatro “Sukultas asotis”, teatrinio Egzorcizmo seansas šv.Joninių naktį ir tt… Visa tai, bei dar daugiau – Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio ir Michailo Vrubelio žingsniais išmatuotame – Omske.

Foto A.Kudriavcevas