Paimta iš Ragelskis.lt

Kadangi dėl susiklosčiusių aplinkybių aš turiu moralinį įsipareigojimą apie Cezarį Graužinį ir naujausią jo darbą kalbėti tik gerai, tai taip ir darysiu – nė žodžio kritikos ar nepasitenkinimo. Šį kartą iš mano lūpų teatrinio meno kūrėjo ir jo vadovaujamos trupės pusėn skries vien pozityvios ir šviesios mintys bei šilti jausmai…

Priešpaskutinę vasaros dieną Vilniaus publikai buvo suteikta galimybė išvysti būsimojo spektaklio eskizą. Spektaklis, kai bus baigtas, vadinsis labai aktualiai: “Ir dar kartą viskas bus gerai”, o gal “Gerai tai, kas gerai baigiasi”, žodžiu, kažkaip taip, tik tai daug gražiau ir kažkokiu būdu visa tai dar susieta su pasaulio pabaiga. Kadangi taip ir nesugebėjau rasti būsimojo šedevro pavadinimo ir afišos, tarkim, kad kai spektaklis bus nebe eskizinis, tuomet jis publikai transliuos apie laimingą pasaulio pabaigą (atleiskit jeigu sumelavau ir pabaiga vistik gausis nelaiminga):

(Vietoj afišos) demotyvatorius iš spektaklio feisbukinio puslapio

Kokius konkrečius bruožus įgauna šis pažadas praturtinti žiūrovų sielas tokiomis fundamentaliomis pajautomis kaip “Pasaulio pabaigos” kataklizmo įprasminimas? … keturis kartus perskaičiau pastarąjį sakinį ir tik tada iki galo suvokiau jo mintį, todėl išsireikšsiu paprasčiau: kaipgi atrodo režisierius sumanymo įgyvendinimas? Kad ir kaip bebandyčiau apibūdinti, tačiau tai reikėjo matyti pačiam, nes šis reginys prilygsta poezijai: argi įmanoma žodžiais nupasakoti aktorių septetą, daugmaž vienodo amžiaus, daugmaž vienodai apipavidalintų ir vaidinančių daugmaž tą patį personažą?

Ar jūs kada klausėtės pasąmoninių asociacijų pagrindu sukurto baltųjų eilių teksto? Arba gal teko sėdėti ant jūros kranto ir stebėti amžinąją nenutrūkstančią bangų mūšą? Tai yra lygiai taip pat nenusakoma – sėdi sau ir stebi. Kartais pasijuoki, kartais susimąstai apie gyvenimą, o dažniausiai tiesiog sėdi ir tyli.

Šalia šio poetinio meninio sprendimo, spektaklio eskize prasišviečia ir ypač socialus pedagoginis pradas: trupė, sudaryta iš trijų šalių – Lietuvos, Graikijos ir Meksikos aktorių, žiūrovams ne tik demonstravo susiglobalizavusio pasaulio kultūrinius pranašumus prieš segreguotą nacionalinę terpę, bet ir tiesiogiai pratino mus žįsti iš dosnaus multikultūralizmo papo. Spektaklis buvo vaidinamas naudojantis pamatine pasaulio vertybe – anglų kalba, praplečiant ją trečia pagal svarbą pasaulyje – ispanų ir papildant dviem nacionaliniais atavizmais: “Gana” ir “Eime”.

Suklydau, buvo dar vienas sakinys lietuviškai, tačiau praėjus vos trims valandoms po spektaklio, net kankinamas negalėčiau išduoti apie ką…

Grįžkim prie pedagogikos – aš buvau be galo nudžiugintas ir pasijutau iki pažąstų suintegruotas kai paaiškėjo, kad mano kompiuterastinių anglų kalbos žinių (“Du jū vuont instal tzis program? Jes or nou.”) 100 procentu užteko suprasti spektakliui, kurio metu beveik visą laiką buvo kartojamos raktinės, pasaulio pabaigos prasmę atkoduojančios frazės. Iš dalies aš supratau netgi ir ispanų kalbos fragmentus, pvz.: nou, me gusta, puta merde, idiota ir pan.

Pasirodo, kad Ilfas ir Petrovas besityčiodami iš Eločkos Ščiukinos keturių žodžių žodyno, trumparegiškai apsijuokė – tarybiniai rašytojai nesugebėjo įžvelgti globalizmo jėgos ir nenumaldomai artėjančio kultūrų susiliejimo į vieną visas prasmes įprasminantį – “Oooooommmmmm”, o tiksliau, angliškąją jo versiją: “Haaaaaaaaaaiiiiiiiiiiiiii”.

Bet tai tik išorinė spektaklio pusė.

Multikultūrinis aktorių septetas (loginis uždavinys užsikasimui: jeigu visi jie moka angliškai, du ispaniškai ir trys lietuviškai, keli aktoriai iš jų moka visas tris kalbas?)
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš ten pat

Turinio suvokimas tokiame laisvame ir jokiais rėmais, išskyrus scenos keturkampyje patiestu metalo lakštu (girdėjau repliką, kad tai pamirštas rekvizitas nuo kažkokio kito spektaklio), nesuvaržytame spektaklyje yra giliai individualus. Daugmaž kaip Rošaro testas – kiekvienas jame mato būtent savo psichikos atspindžius. Bet tikriausiai režisierius, kaip ir Rošaras, turi savo viziją apie tai, ką iš tikrųjų turėtų matyti daugmaž normalus žiūrovas arba pacientas.

Nežinau, ar aš esu tas kanoninis, normalusis žiūrovas, į kurio psichiką kėsinasi Cezaris Graužinis, bet pabandysiu pateikti spektaklio sukeltas asociacijas, kad paskui galima būtų išgirsti ir pačią diagnozę:

Aktorius įeina į sceną – tai žmogus atsiranda pasaulyje. Iš pradžių jis bando susivokti šiame pasaulyje, susipažinti su juo. Daugmaž susivokia, šiek tiek susipažįsta. Tada ima iš jo kažko reikalauti (spektaklyje aktorius pradeda šaukti: Ai vuont e vumen!). Jo reikalavimas iššaukia aplinkos-pasaulio atsaką. Panašiai kaip Soliaryje vandenynas materilizuodavo žmonių mintis, taip ir šiuo atveju iš kulisų pradeda lįsti visokios “vumenų” versijos.

Taip atsiranda žmogaus ir visuomenės santykis.

Visuomenė kontaktuoja su juo, užbrėžia jam ribas, atima vienintelio personažo scenoje-pasaulyje karūną, galų gale suteikia jam kodinį vardą – “John Smith”. Kadangi šis vardas naudojamas kaip testinis jūzeris kompiuterastiniame anglakalbiame pasaulyje, jį matyt reikia suprasti kaip metaforą apie žmogaus laikinumą ir jo asmenybės virtualumą bei galimybę bet kuriuo momentu vienu paspaudimu ištrinti jį arba pervadinti… Kitaip tariant, visuomenė sukuria ribas ir įpaišo į jas žmogų, iki tol maniusį, kad jis – vienintelis šio pasaulio šeimininkas.

Po kliedesių ir socialinių statusų žaidimų, pagrindinis personažas yra trumpam užpisamas (matyt, taip demonstruojamas neišvengiamas bręstančios asmenybės ir sociumo konfliktas). Praėjus užsipisimo etapui, scenoje-gyvenime atsiranda dar vienas personažas, tiksliau personažė, kuri kanalizuoja visas įtampas bei bobiškai žaismingai paspekuliavusi jausmais tampa jo “vumene”.

Galiausiai, individo-kolektyvo konfliktas išsemiamas ir visuomenė per grupinę ją sudarančių asmenų dvasinę metamorfozę pasiekusi savo brandą atranda pasaulio harmoniją: “Lait iz laiting, vind iz bloing, ai stand an ze edže of oušen, ai em haig…” ir galų gale finalinis “Ai-lov-jū”…

Chm, kaip įdomiai gavosi,.. nors ir sakiau, kad žodžiais to kas vyko scenoje perteikti neįmanoma, bet drąsiai galiu teigti, kad jeigu jums nepasisekė ir jūs nepamatėte spektaklio eskizo, tačiau idėmiai perskaitėte aukščiau pateiktą asociacijų verbalizaciją – ramiai galite laikyti save pasižiūrėjusiais šį neįkainojamą, tik vieną kartą Lietuvoje parodytą, ir tik tiems, kas iš anksto užsiregistravo, nors net ir tie ne visi galėjo patekti, teatrinį reginį – vaizdinį – projektą.

Su nekantrumu lauksime gatavo produkto pasirodymo lentynose.

O pabaigai, kadangi žadėjau apie režisierių Cezarį Graužinį šiame įraše kalbėti tik gerai, turiu pasakyti, kad kiekvienas jo darbas, kurį man tenka laimė išvysti, dar ir dar kartą įrodo, kad tai stiprus talentingas režisierius.

Maža to, po kiekvieno spektaklio man kaskart pasistoja vienas ir tas pats klausimas: o ką gi šis režisierius pastatytų turėdamas progą dirbti su geriausiais Lietuvos aktoriais? Jūs tik nieko nepagalvokite, aš nė žodžio nesakau apie “Cezario grupės” narių aktorinius sugebėjimus, bet pripažinkime – Lietuvoje yra pora-trejetas talentingesnių vaidintojų. Įdomu, ką Cezaris išspaustų iš jų? Juk visai neseniai matėme, kaip Nacionalinio scenoje žibėjo to teatro trupės aktoriai valdomi tvirtos Cezario rankos. It kuklūs aukso grūdeliai nesigilinkime ko krūvoje.

Na, pavyzdžiui, įsivaizduokime Mikelandželą arba dar geriau – Rodeną, kuriantį šiuolaikinėmis projektinių babkių pramušinėjimo sąlygomis: jeigu jam tektų kalti skulptūras ne iš marmuro, o iš tokios demokratiškos ir šiuolaikiškos medžiagos, kaip keramzitiniai Arko blokeliai? Įdomu, ar bent viena tų skulptūrų atsidurtų Ermitaže, kur dabar eksponuojamas tobulas marmurinis “Amžinojo pavasario” ciklas? Gal ir atsidurtų, bet ne amžinosios klasikos, o eksperimentatorių skyriuje, šalia kokio Diušampo unitazo, Poloko terlionių ar fliuksusinių džiovintų šūdų (“ekskrementų” – tiesiogine šio žodžio prasme) kolekcijos.

Teatras – tai menas. Kiekviename mene yra tam tikra amato pusė. O kiekvienas amatas reikalauja žaliavos, instrumentų ir įgūdžių. Geras menininkas tuo ir yra geras, kad jis turi ne tik talentą, bet jam realizuoti naudojasi visais trimis amatui būtinais elementais.

Ogiusto Rodeno ne iš plytų, ne iš keramzito ir ne iš gelžbetonio ar plastikinių butelių su kokakolos skarbonkėmis iškalta skulptūra

P.s.: mane šiuolaikiniame pasaulyje visada intriguoja tokie ypatingi, turintys gilių istorinių sąsajų, vardai. “Cezaris”. Nori nenori, tačiau režisierius tokiu vardu aktoriaus, jautrios ir lengvai įspūdžiams pasiduodančios asmenybės, pasąmonėje neišvengiamai turėtų būti gaubiamas Romos imperatoriaus aureolės švytėjimo… Matyt tas švytėjimas ir yra esminė “Cezario grupę” rišanti ir jos egzistavimui prasmę suteikianti jėga.

Įdomu, kaip atrodytų, jeigu prieš pradėdami spektaklį aktoriai choru sušuktų:

“Cezari, einantys vaidinti – sveikina Tave!”

Tiesiog šiaip pagalvojau.