Aš esu labai pakantus žmogus. Anksčiau bute virš mūsų gyveno tokia pora – vyras ir moteris. Vidutinio amžiaus piliečiai, normalūs tokie, jis anksti į pensiją išėjęs policininkas, ji – ligota, sunkiai, ilgai, atsargiai taip laiptais iš savo ketvirto aukšto leisdavosi, pamenu. Kartą į mėnesį pažadindavo tos kaimynų poros dialogas:

Moteris (šaižiu, trukinėjančiu iš įtampos balsu) – “Tai duok jau, duok! Jau užmušk dabar mane! Mušk, duok, naa. Užmušk!

Vyras (prislopintai, aistringai) – “Kurva tu. Kurvaaa!”

Moteris – “Tai užmušk! Užmušk! Užmušk!”

Na ir taip toliau ir panašiai. Duodavo jis jai į kaulus, viskas baigdavosi dunkstelėjimu vis tam pačiam kambario kampe, parblokšta ant grindų moteris verkdavo, ilgai, inkšdama ir cypdama, be jau be žodžių. Iki aušros. Niekada nekilo noras įsikišti į šios kaimynų šeimos ritualus, kviesti pagalbą, eiti ką nors daryti, keisti, gelbėti. Tai buvo fonas, radijo teatras virš galvos kartą į mėnesį, toks pats ir vis kitoks savo intonacijomis, replikomis, vidiniu veiksmo intensyvumu. Dėl viso šito perdėtai kaimyniško intymumo galima buvo kaltinti tik sovietmečio statybininkus – kažką pacherino vaikinai su namo perdangomis, garso izoliacija mūsų name apgailėtina, taip sakant.

Labai greitai moteris mirė. Ligoninėje, užgeso, liga sugraužė. Vyras gedėjo, ilgai, metus gėrė ir gedėjo, vienas ir su draugais, pokalbiai ir diskusijos apie jo sušiktą likimą virto kasdienėmis radijo teatro transliacijomis. Jis bandė įvairias terapijos rūšis – rūkydavo laiptinėje, stabdydavo kaimynus ir jiems išsipasakodavo, kvietėsi moteris už pinigus – fizinė terapija vykdavo tiesiai virš mūsų galvų, trumpai ir garsiai. Mano kantrybė trūko, kai vieną vėlų vakarą grįžtant iš vėlai pasibaigusio kultūrinio renginio aptikau kekšę bandančią ištrūkti iš mūsų tamsios laiptinės. Vargšė nemokėjo atsidaryti kodinės spynos…

Teko kultūringomis ir civilizuotomis priemonėmis iškrapštyti kenčiantį kaimyną iš jo irštvos. Pardavė jis butą, tokiai santūriai ir vienišai studentei. Radijo teatras virš galvų baigėsi. Iki vakarykštės nakties, kai aš, grįžusi po šiųmetinių Sirenų spektaklio “Apie gyvenimo trumpumą” buvau priversta ir vėl išgyventi tą prakeiktą dežavu stebuklą. Migdausi, vadinasi, galvoje prasukinėju pono Michaelio Shroderio meninių perturbacijų sužadintus reginius, ir čia cypimas virš galvos. Ir merginos klyksmas: “Kurva, kurva tu! Negalima! Negalima!” Dunkstelėjimas ir toks gailus, pratisas šuniuko cypimas. Pasirodo mieloji kaimynė norėdama savo vienišą būtį praskaidrinti nusipirko šunį. Net ne šunį – tokį gražiai apkirptą žaislinį Čihuahua… Tai ir auklėja jį dabar, griežtai pratina prie tvarkos.

“Apie gyvenimo trumpumą”

Išeitis viena – kaimynei arba mums teks investuoti į papildomą garso izoliaciją. O mums, lietuvišką teatrinį vyksmą stebinčioms mažumoms gal tiesiog reikėtų atidžiau įsiskaityti į paprasčiausią spektaklio, kurį ketini žiūrėti, anotaciją: „Kiekvienas spektaklis yra susidūrimas su publika. Stengiamės sukurti labai tiesų ir impulsyvų santykį su žiūrovu. Ir nenorime, kad jis viską suprastų (manau, mūsų darbuose tai apskritai neįmanoma), bet siekiame jiems perteikti itin aiškų, poetišką ir galingą jausmą. Kiekvienam žiūrovui norime leisti įgyti individualią jausminę ir teatrinę patirtį. Norime juos liesti, erzinti, provokuoti ir tuo pat metu atiduoti jiems visą mūsų aistrą, mūsų jėgą ir mūsų pažeidžiamumą. Be cinizmo, nemoralizuodami, šmaikščiai ir rimtai, jautriai ir triukšmingai, lyriškai ir intelektualiai tuo pat metu.” – spektaklio “Apie gyvenimo trumpumą” režisierius Michael Schroder.

Tai štai, gerbiamas Michaeli – visa šį tekstą išprovokavo mano, eilinio žiūrovo, santykis į Jūsų spektaklį. Jūsų spektaklio aš nesupratau, jis ir prailgo ir jėgos/aistros jame man pritrūko. Bet jūsų karščiuojančių germaniškų smegenų bangos matyt vis tik įsiskverbė į maniškę baltogudišką kaukolę, ir paspaudė joje kažkokį tai slaptą mygtuką. Pasekmės – neprognozuojamos.