Šaltinis: http://ragelskis.lt

Be galo seniai kažką berašiau – prieš pusantro mėnesio paskutinis įrašas buvo pasižadėjimas tapti reguliariu slamerių-lamerių susiėjimų skaitovu… Ir kaip esu įpratęs, savo pažadą sulaužiau pačia pirma proga, kai tik tai buvo įmanoma padaryti.

Tačiau dabar ne apie tai, o apie neseniai matytą Agniaus Jankevičiaus spektaklio premjerą “Gelbėkime meilę”. Veiksmas vyko ir tebevyksta Kauno dramos teatre, salėje ketvirtame aukšte.

Taupydamas laiką ir klaviatūros klavišų susidėvėjimo resursus iš karto informuoju: pamatyti verta. Maža to, jeigu tu, mano mielas skaitytojau esi jautrios sielos skaitytoja, pasinešusi ant profesionalių šiuolaikinių rašytojų gaminamos profesionalios literatūrinės produkcijos – labai tikėtina, kad apturėsi laimę ir dvasinį orgazmą sukeliantį malonumą. Savo akimis mačiau bent dvi gražiosios pasaulio pusės atstoves varvinančias nuoširdžias ašaras ypatingai nuoširdžiose veiksmo vietose. Daugmaž šitaip:

Tik gal ne taip atvirai ir išdidžiai…

Man pačiam asmeniškai yra giliai nusišikti ant profesionalios literatūros alia Bariko-Koelьjo-Šneiderio-Murakamio ir, šiuo konkrečiu atveju – kanadiečio Danielio Deniso ar Daniso (Daniel Danis).

Tai vienintelis minusas, kurį iš savo žiūrovinės pozicijos galiu uždėti šiam spektakliui. Na atleiskite man neišsilavinusiam, tačiau manęs nė per kurią vietą nekaso problemos, kurias bevardėje Švento Lauryno upės saloje išgyvena iš indėnų rezervato pabėgusios bomžės… Juo labiau, kad tai net ne problemos, o tiesiog dvasinės-menstruacinės falo-vaginalinės perturbacijos. Matyt, toks jovalas ir padiktavo režisieriui sprendimą – pjesės veiksmą perteikti per nuolatinį dviejų pagrindinių aktorių, Aleksandro Kleino ir Gabrielės Aničaitės, atliekamų vaidmenų kaitaliojimą: tai jiedu yra indėnė motina ir jos dukra metisė, tai dukra ir miestelio fyfa, svajojanti apie nekaltybės praradimą, tai vietinis banditėlis, kuris “nieko nežudė – jis pats nukrito” ir jo priedurnis brolis, kuriam prie kojų kadaise šleptelėjo meteoritas ir taip toliau…

Kairėje – Aleksandras, nepilnametė miestelio fyfa, svajojanti atiduoti nekaltybę ir nusižudyti;
Dešinėje – Gabrielė, nevykėlis devyniolikmetis banditėlis, kamuojamas žmogžudystės komplekso

Tiesa sakant, kirba toks įtarimas – tas be galo intensyvus maskatavimasis vaidmenų kaukėmis tikriausiai užpiso ne tik mane, paprastą niekuo dėtą žiūrovą, bet ir pačius aktorius. Kodėl taip manau? Todėl, kad plika akimi matėsi, kad vieni personažai šiam duetui lipo daug geriau, negu kiti.

Nieko keista – juk mūsų teatras iš esmės yra susitapatinimo menas, o kaip trisdešimtmetis baltaodis lietuvis vyras, pavarde Kleinas, gali scenoje susitapatinti su trisdešimt penkerių metų indėnų rezervato išvarža, nugirdyta ir išprievartauta baltašiknių kompanijos važiavusios pakeleivinga mašina, ta proga pastojusia ir nepanorusia darytis aborto, todėl pabėgusia ir atsibasčiusia su savo metise benkarte chui znajet kur ir dabar stradalinančia chui znajet kokiom chuiniom…

Kai niekaip neįmanoma rasti net mažiausio sąlyčio taškelio tarp aktoriaus asmenybės ir jo personažo belieka vienintelis variantas: bandyti įgyvendinti režisieriaus schemą ir viziją. Kas galų gale taip ir lieka tik plika schema – karkasas taip ir neatgijusiam personažui pamauti.

Lygiai taip pat ir Gabrielei – normaliai (jeigu aktores galima laikyti normaliomis) trisdešimtmetei lietuvei susitapatinti su devyniolikmečiu kanadiečiu morozėliu, ubagaujančiu eksnarkodileriu arba su kitu jai dosnios režisieriaus rankos pametėtu avataru – demobilizuotu butaforiniu pindosiniu “taikdariu”, pamišusiu per “taikos palaikymo operaciją” demokratijos draskomoje Jugoslavijoje…

NIEVIERIU.

O štai, kai mielasis Aleksandras Kleinas gauna komandą tapti tuo, kas jam yra suprantama ir patirta – įsimylėjusiu paaugliu (nors ir kontūzytu meteorito), iškart vietoj kaukės ir schemos scenoje atsiranda gyva, alsuojanti būtybė, iškart dramaturgo fantazija ir režisieriaus vizija, tampa realiu gyvenimu, iškart ir jo scenos partnerė turi į ką atsiremti ir pradeda lipdyti savo personažą… Kaip gaila, kad tai trunka taip neilgai ir jis sėkmingai hepiendiškai miršta ant savo mylimosios kelių.

Kairėje – Aleksandras, meteorito kontūzytas įsimylėjėlis;
Dešinėjė – Gabrielė, šešiolikmetė metisė, ieškanti gyvenimo prasmės ir meilės

Viso labo tiek kritikos, į kurią absoliučiai neverta kreipti jokio dėmesio, nes ką gi aš, niekinga interneto kirmėlė suprantu apie šiuolaikinę dramaturgiją, apie šiuolaikinį teatrą, apie šiuolaikinį postpostpostpost-istinį ir klizminį meną, kurio pagrindinės funkcijos paprastais žodžiais negali apibūdinti ne tik profesionalūs šio meno vartotojai, bet ir patys jo kūrėjai…

Kiekvieną kartą eidamas į teatrą aš naiviai tikiuosi katarsio ir sielos atsivėrimo, kokiais kažkada “Kvadrato” ir “Pirosmanio” žiūrovus apdovanojo Eimuntas Nekrošius… Kiekvieną kartą laukiu, kol išgirsiu aktoriaus lūpose savo intonacijas ir savo žodžius. Kiekvieną kartą tikiuosi scenos veidrodyje pamatyti save ir pasaulį kuriame gyvenu aš, mano šeima, mano draugai. Tačiau kiekvieną kartą vietoj to turiu stebėti daugiau ar mažiau manęs nejaudinantį režisieriaus veidrodinį ekshibicionizmo arba sadomazopsichoanalizų seansą…

Ir tik nereikia triesti apie “bendražmogiškas vertybes”, “patirties universalumą” ir apie kitus intelektualių oligofrenų ir jų asmeninių psichiatrų susikurtus mitus, kuriais jie bando užmaskuoti savo grafomaniško pobūdžio komercūchą, kad patikli publiką pasičepsėdama suėstų tą dvasinį šūdą ir dar apsilaižytų dėkodama.

Bendražmogiška patirtis visuomet yra konkreti ir liečia ne marginalius elementus tipo hermafroditiniai Marukamio pederastai, kūdikystėje ištraukti iš saugojimo kamerų ar ant zoofilijos ribos balansuojančios alkoholikės…

Visa šita meninė kaprofagija teturi vienui vieną tikslą ir priežastį egzistuoti – ji užpistam statistiniam biomasės vienetui suteikia progą pasijusti normaliu žmogumi: kur šis benueitų – į šiuolaikinio meno parodą, į šiuolaikinės dramaturgijos spektaklį, į šiuolaikinį kiną ar atsiverstų šiuolaikinės literatūros šūdevrą – jis pakliūna į intelektualią kunstkamerą: aplink vien išsigimėliai, vien šleikščioji zoologijos pusė, vien patologijos… Ir štai tik JIS VIENINTELIS, stovintis ir stebintis visą tai, yra NORMALUS.

Kuo gi šioje standartinėje situacijoje yra užganėdinama publikai? Kuo gi ji minta? Ogi elementaria konstatacija: “Все бабы, как стервы, а я – Богиня!” [Visos bobos kaip kurvos, о aš – Dievybė!] <- perfrazuojant milijoninį jutūbinį hitą:

Galbūt ant plastmasinių Barbių ir Kenų užaugintiems hamburgeriniams intelektualams to ir užtenka, tačiau man, tarybiniam produktui, sielos atgaivai reikia ne panoptikumo pramogų ir ne debiloidinių fantazijų, skirtų analfabetams skaitantiems “Iliustruotą klasiką” ir “Iliustruotą mokslą”

BRANGIEJI, DĖL DIEVO MEILĖS, DUOKITE NORMALIAI PUBLIKAI NORMALIOS KŪRYBOS!

Nors ko aš čia stūgauju – argi galima tikėtis, kad šiandieninė “kūrybinė industrija”, kurią patys sau pasistatė moraliniai degradai ant amoralios sistemos pagrindo, savo sužalotose įsčiose gali išnešioti ir pagimdyti kūrinius, kad šie vien savo egzistavimu naikintų ją ir griautų?

Gal todėl taip juokingai atrodo tie visokio plauko kūrybiniai protestuotojai, protestuojantys už juos šefuojančių kultūrtrėgerių išmušinėjamas projektines babkes…

Čia jau su Agniaus spektakliu jei ir susiję, tai nebent labai labai netiesiogiai – permatoma punktyrine linija. Nors šiaip juokinga, kai teatras, kuriam gresia Seimo tvirtiname Valstybės biudžete turėti nuosavą eilutę, savo spektaklyje demonstruoja to paties Seimo nuotrauką su užrašu “Kebabinė”…

Beje, nuostabi Jankevičiaus improvizacija “ne pagal pjesę”: pradėti ir pabaigti spektaklį mizanscenomis aukštinančiomis ir, tiesiogine prasme, apdainuojančiomis nacionalinį Europos Sąjungos patiekalą – KEBABĄ, kuriuo mus ir mūsų vaikus šers pusdurnės beždžionės.

—

P.s.: Jau buvau baigęs, tik teisybės dėlei privalau konstatuoti – scenografija puiki, muzikinis apipavidalinimas irgi tikriausiai puikus ir aktoriai, įskaitant mikrobanginę beždžionę su jos Morka, beveik visą laiką vaidina kaip už Tėvynę, išskyrus vieną masuotės pirmakursę, kuri pamiršo, kad išsižioti sakant “CHaaaaa!..” reikia kiek tik leidžia laukinio kojoto žandikauliai, o ne geltonkasės lietuvaitės padorumas…

Apskritai, už darbą su Vytauto Didžiojo Universiteto (būtent VDU, o ne pusdvėsės Akadės) aktorinio pirmakursiais Jankevičiui galima drąsiai skirti medalį – “Už indėlį ugdant jaunąją teatralų kartą”. Matyt, tai ir yra pagrindinė objektyvi šio spektaklio vertė.

P.p.s.: O štai mano kartai nereikėjo meilės ieškoti Kanados ir Pindostano pasienyje – ji buvo čia pat ir jos buvo daug: