Teatrinio hemorojaus išvešėjimas Arklių gatvėje

By
Melpomenė
– 2012/11/13Posted in: Recenzijos

Žinote, nors jau virš metų rašau šį blogą, dar neteko pakliūti į tokią keblią situaciją. Iš manęs laukia, tikisi teksto apie spektaklį, o aš negaliu, nors man tikrai labai nesinori prarasti pasitikėjimo, skaitytojų, ar numušti googlo statistikos parodymus. Ir dar –  taip, Andriau Jot, šį kartą galiu drąsiai prisipažinti – nuo turškimosi lietuviškoje teatrinėje realybėje tikrai gali paaštrėti menopauzė, aš pvz. visom kūno ertmėm pajutau tiksintį biologinį laikroduką, maža to – po sekmadienio “Kovos klubo” premjerinės peržiūros Jaunimkėje mano hemorojus ir mano migrena išvešėjo ir dabar spazmuoja, trukdo rašyti. Štai kaip būna, kai, žinote, daug tikiesi, o tiek menkai, kaip visada, beja, tegauni.

Tai ką jau čia beslėpti – visas mano numylėtasis No theater’is, režisierius Vidas Bareikis ir visa Jaunimkė savo premjeriniu “Kovos klubu” netikėtai pademonstravo didelį, raudoną ir smarkiai išvešėjusį meninį hemorojų. Tai yra užkrečiama, rebiatos, po keturių kaip gliti lietuviška kraujinė dešra išpampusių, ištįsusių ir labai smarkiai prasmės ir logikos stokojusių valandų praleistų stebeilijantis į “Kovos klubą” belieka pareiti namo ir išsilieti kompiuteryje, ant kompiuterio ir visur ten, kur smaukosi įkaitę No Theatre’io gerbėjai, drėgnais pirščiukais vėl ir vėl renkantys į google paieškos langelį savo naujųjų dievaičių vardus/pavardes. Taip, taip mano mielieji, aš jau metus prieš savo teatrinės kiaulaitės žvitrias akutes matau to pačio googlo statistiką – kokio gi bybio vedini ateina lankytojai į kuklų melpomene.lt blogą? Ką čia slėpti, neminint tų ypatingų pomėgių turinčių 470 teatralų, stabiliai mėnesio eigoje prachekinančių mano bloga iš tų pačių stabilių IP adresų, likusioji stambi virtualių smaukalų dalis užklysta pas mane per paiešką. Ir spėkite gi kokie 3 raktiniai žodžiai dominuoja virtualybėje teatrą bandančių pamylėti piliečių galvutėse? O taip: Ainis Storpirštis, Dovydas Stončius, Yana Ross. Aleliuja – po sekmadienio visas paieškos srautas susikoncentravo į saldžiosios Dovydo Stončiaus subinytės, o gal asmenybės paieškas. Ir aš Jus – ieškantieji, tikrai suprantu.

Foto D.Umbrasas

Grįžtant prie “Kovos klubo” – režisierius Vidas  Bareikis sakė šia premjera norintis „krestelti“ visą Jaunimo teatrą, kuris pastaruoju metu susilaukia vis daugiau kritikos ir vis mažiau – pripažinimo. Kodėl gi ne, Valstybinis Jaunimo teatras – legendinių/mistinių lietuviškų teatrų porūšiui priskiriamas teatras, galintis pelnytai didžiuotis savo istorija. Dabartis ir ypač ateitis labai miglota. Teatras situaciją geriausiai atspindi jau seniai nebe etatinio šio teatro aktoriaus Rolando Kazlo atsakymas į žurnalisto klausimą: „Jaunimo teatras tikrai giliai duobėje? – Na, jeigu jau Jaunimo teatras duobėje, tai kiti teatrai kur? Bedugnėje? Jaunimo teatro aktorių trupė itin stipri, repertuaras platus, įvairus. Mačiau porą šio sezono premjerų, paliko visai neblogą įspūdį. Manau, tas puolimas tiesiog yra senas geras triukas. Kaip sakoma, „laikraščiai visada sužadina smalsumą, bet niekada jo nepateisina”. Taip, laikraščiai vis parašo apie kokį nors įvykį šiame teatre – recenzijos negatyvios, smulkūs ir stambesni skandalai susiję su Jaunimo Teatro rekonstrukciją, už kažkokias sušvinkusias kėdes permokėtus pinigus ir tt. primena mažų akmenėlių mėtymą į pelkę – mažučiai ratilai yra, permainų – ne.

Ir štai liepos mėnesį išplatinamas kuklus pranešimas spaudai “No theatre + Valstybinis Jaunimo teatras = Kovos klubas”. Režisierius deklaruoja ieškantis naujų kalbos galimybių ir šviežio dialogo su publika. Jungs gausias No Theatre pajėgas su Jaunimo teatro potencialu. Rezultate paaiškėjo, kad No Theatre pajėgos po truputį menkstą, nebematyti daugelio iš 9 pirmųjų judėjimo steigėjų veidų, o Jaunimkės palaimintosios trupės veidai gali būti sėkmingai panaudotini epizoduose. Nors už ką gerbiamiausias DJ Antanas Šurna nusipelnė dalyvavimo šioje teatrinėje skaistykloje? Tikrai nesuprantu.

Ką gi, vidumi jaunos ir aktyvios publikos į premjerinį „Kovos klubą“ susirinko pilna 400 žiūrovinių vietų Jaunimo teatro salė. Savęs prie vidumi jaunos ir aktyvios šios publikos dalies niekaip negalėčiau priskirti – man buvo be galo nuobodu ir nyku atkentėti 4 sceninio veiksmo valandas, prasidedančias ir pasibaigiančias pseudo anarchistišku, pseudo suicidiniu, pseudo sinchronizuotu ir visiškai iliustratyviu ugnies spjaudymo, vėliavų kedenimo ir dūmų pūtimo į teatro kieme susirinkusią publiką šou. Tai, nuo ko „No Theatre“ bėgta ištisus penkis metus – teatrališkumo, suveltos, blogai, nesklandžiai išrašytos ir papasakotos istorijos, bet kokio veiksmo iliustratyvumo, aktorinių štampų ir bejėgystės, antiestetizmo – „Kovos klube“ sužydėjo pačiais sodriausiais žiedais.

Panašu, kad nuo Chucko Palahniuko „Kovos klubą“ persmelkusio vyriško brutalumo, moralinio iššūkio ir agresyvaus žmogiško orumo teigimo režisieriaus Vido Bareikio sceninėje versijoje liko mokyklinio teatro priemonėmis, neartikuliuotai ir iliustratyviai papasakota istorija apie prislopintu, švelniai droviu balseliu kalbantį šmikį, beisbolo kepuraite apvožtą Pasakotoją – aktorius Ainis Storpirštis, užsifrustravusį dėl sultingos ir tik jam vienam nepasiekiamos Marlos Singer vaginos – aktorė Elzė Gudavičiūtė. Pagrindinio herojaus vystymosi amplitudė – nuo neištaškytos seksualinės energijos, užaštrėjusios mirties baimės, slogių niekaip nesibaigiančios vaikystės prisiminimų ir atgal.  Formalistinis vargšo Pasakotojo suskaidymas į raumeningą Tailerį I (aktorius Dovydas Stončius;) ir perkarusį Tailerį II (aktorius Vainius Sodeika) finale sprogsta raudonu teatrališko kraujo burbulu. Problema ir idėja – chroniškas amžino paauglio nedapistitas ir jo sublimacija masturbacijos ir muštynių pagalba. Atgaiva – fantazavimas kas būtų jei numirčiau, filmai, japoniška anime su įterptais porno vaizdeliais, visuomenės “provokavimas” fantazuojant kas būtų jei primyžčiau į šaltibarščius ar buržuazinius kvepalus, arba pvz. suburčiau anarchistų destrukcijos būrį. O gaunasi taip – jaunų, smarkiai suprakaitavusių ir nekordinuotų paaugliukų būrys klusniai įvykdo ir pavaizduoja kaip Vido Bareikio galvoje atrodo Anarchija. Graudu ir liūdna, brol…

Foto S.Sirutavičiaus

O šios spektaklio apžvalgos pabaigai noriu supažindinti Jus su keliomis Melpomene.lt taisyklėmis: pirma – domiuosi ir rašau tik apie vertingus teatrinius reiškinius; antra – mano aprašytas teatrinis reiškinys visada tampa vertybe arba įgauna papildomos vertės; trečia – žiūrovas visada teisus.

Tags: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.