Atėjo metas liautis rimtai vertinti šiuolaikinio Lietuvos teatro atsirūgėjimus ir atsidūsėjimus – tokia būtų mano šios dienos maksima. Praėjusį pusmetį Melpomenė pavargo liūdyti kasdieninę teatro mirtį. Tiesiog tai tapo nepakeliamai nuobodu ir juokingai apgailėtina – vėl ir vėl kulniuoti į eilinio lietuviško spektaklio būdynes, stebėti “ekspertų” viešo išsibezdėjimo sukeltas bangas, laukti eilinės premjeros, lyg eilinio vinies į teatro meno karstą… Kiek gi galima, bičiuliai? Laikas permainoms – ir kaip visada Melpomenė pradės nuo savęs – atradusi naują stimulą, postūmį, masalą eiti ir rašyt apie nūdienos teatrinius reiškinius – TADAM:
Taigi, broliai ir sesės teatralai, atėjo laikas liautis vertinti visą tai rimtai. Gal tiesiog pasijuokim? Draugiškai, subtiliai, pagarrrbiai ir visaip kitaip – peržengdami lietuviško mentalinio, moralinio, teatralinio drovumo ribas 😉
Turiu prisipažinti, kad pavasario sezone buvo keletas Melpomenę ypatingai įkvėpusių reiškinių. Visapusiškai įkvėpusių. Leiskite pristatyti Jums tuos įkvėpimo šaltinius:
Nr. 3 – maestro Gintaro Varno Nac. scenoje apmyžtas ir padegtas Akropolis.
Nr. 2 – panelės Ievos Stundžytės “Ofelijose” iškarščiuoti klausimai be teisės į atsakymus.
Nr. 1 – 2013-ų metų Auksiniai scenos kryžiai ir šviesiojo veido bei proto Scenos riterio Aido Giniočio bandymas už atlapų supurtyti dar šv. Aristido laikais išsigimusią ceremoniją. Renginio Nac. teatre vinis – Iljos Bereznicko animacijos šedevras.
O dabar įsikabinkite į savo PC, MAC’ų ir Tapšnoklių ekranus ir dar kartą įdėmiai pasižiūrėkite: