Šaltinis: http://ragelskis.lt

Labas, mano mielas Dienorašti.

Nuo paskutinio įrašo į Tave praėjo tiek daug laiko! Tiek daug norėjau aprašyti, bet taip ir neaprašiau – neperdedant, Tu, mano mielas Dienorašti, per mano tingumą ir abuojumą netekai 20-30 įrašų pačiomis įvairiausiomis temomis… Ir štai dabar, kai aš pagaliau vėl maigau tavo tekstinį lauką, aš su gėla ir liūdesiu turiu Tavęs atsiprašyti: vietoj gražių, linksmų, teigiamomis emocijomis persunktų istorijų esu priverstas į Tavo kibernetinius puslapius išlieti dozę užsistovėjusio lietuviško dumblo.

Baisiausia, kad negaliu to išvengti – prieš mane buvo atliktas prievartos aktas ir aš PRIVALAU į jį atsakyti.

Vakar mane abipusiu sutarimu deportavo į teatrą iš pačios mažiausios “t” raidės. Dėl laimingai susiklosčiusiu šeimyninių aplinkybių atsisakyti buvo neįmanoma, o be to – juk teatrinio sezono pradžia… Ir aš, kaip paskutinis naivus Dostojevskio personažas iš didžiosios “I” raidės, pamaniau: “Aktoriai juk per vasarą bus išsiilgę scenos – jie stengsis ir plėšysis dėl publikos meilės, režisieriui – tai visų metų startas ir jis negali metų pradėti snukiu į purvą, o svarbiausias argumentas – po tiekos nesėkmių ir sceninio vėmalo, Cezaris gi pagaliau TIKRAI TIKRAI turėtų apdovanoti ištikimiausius savo žiūrovus tuo, dėl ko jie ir eina į teatrą: empatija su scenos veikėjais, emocijomis, fantazijos žaismu sąlyginio pasaulio rėmuose ir galiausiai – katarsiu.”

O, koks aš visdar, nepataisomai naivus!

Po dvidešimties minučių įtempto spoksojimo į niekaip neprasiveriantį juodą uždangos skurlių, pamatyti, kad už jo slepiasi lygiai tokie patys juodi nuo scenos viršaus iki grindų dryksantis juodi skurliai, buvo pirmasis signalas kad vėl viskas bus kaip visada.

Antrasis signalas – kai iš už tų skurlių į avansceną įvinguriavo medinio veido nutaisymo ir neišreiškiamų emocijų mimikos meistrė – etatinė garbiojo režisieriaus trupės narė. Yra aktorių, kurie natūraliai apsigimę vaidinti vieno ir to paties tipažo personažus, yra aktoriai, kurie apsigimę vaidinti labai plataus spektro personažus ir yra aktoriai, kurie yra tiesiog apsigimę.

Aktorės, apsigimusios papais egzempliorius

Apsigimę, ne ta prasme, kad jų viena koja trumpesnė už kitą ar kad turi šešis pirštus, o ta prasme, kad jiems iki grabo lentos taip ir nedaeina, kad jie ne aktoriai, o scenos utėlės: savo nageliais įsikibusios į uždangos drapiruotes ir reguliariai mintančios žiūrovų krauju. Tvarkoj, tarkim, galima tokiam teatriniui parazitui vaidinti stulpo arba spintos personažą tolimajame scenos kamputyje – koks skirtumas, ar ten stovės butafoninis baldas ar butaforinis aktorius, tačiau kokio velnio kišti pripučiamų guminių bobų reinkarnacijas į pirmą planą!

Įtariu, kad būtent todėl mano mylymas ir gerbiamas Rusijos kultūros ministras Medinskis pasiūlė įvesti periodinę aktorių atestaciją visuose valstybiniuose teatruose, nuo ko, žinoma, liberastiškoji rusiško teatro visuomenės dalis draugiškai apsitriedė kruvinais, žydrais ir vaivorykštiniais protestais.

Tačiau, juk Cezario trupai – tai privatūs Cezario kumečiai, o ne valstybiniai chalturščikai, ir savo privačiose schodkėse jie gali užsiimti kuo tik nori – pradedant kopuliacija, baigiant masturbacija. Tačiau kai visa ta jų nieko bendro su aplinkiniais neturinti veikla yra išnešama į viešumą – tai jau tampa ekshibicionizmu. O už ekshibicionizmą reikia bausti, o ne ploti kaip debilams atsistojus ir apsikakojus iš laimės, kad pagaliau ir vėl viskas baigėsi.

Nukrypau truputį į šoną, mano mielas Dienorašti, todėl užmiršau pasakyti, kad kalbu apie atsiprašant Cezario Graužinio, apsiprašant premjerą, atsiprašant “Menų spaustuvėje”, kuri vadinasi “Chui znajet kelintą kartą apie meilę“, atsiprašant.

Vienintelis teigiamas momentas – vyriškosios Cezario trupų dalies progresas: vieninteliai, kurie sugebėjo bent priartėti prie režisieriaus iškelto viršuždavinio – sukurti iki absurdo hipertrofuotus žanrinius personažus.

Tačiau to juk neužtenka spektakliui, ania?

Juk dar yra yra moteriškieji trupai. Iš kurių viena taip ir nerado iš ko sulipdyti savo personažą, o kita – aukščiau aprašytoji teatrinė utėlė.

Čia reikėtų padėkoti, Dievui, kad aš nė vieno jų, pradedant režisieriumi – baigiant amžinu “berniuku idiotu“, nepažįstu asmeniškai ir man giliai po pimpalu, kaip mano kukli nuomonė palies jų hipertrofuotą savimonę.

Taigi, Ačiū Tau, Dieve!

Grįžtant prie spektaklio, be tų trijų vyrukų, kurie iki galo stengėsi išspausti iš režisūrinio šūdo aktorinį vašką, galima padėkoti ir kostiumų dailininkei – deja, tingiu ieškoti jos pavardės – bet gerbiu žmogų, kuris šitame škurlių ir skurdo teatre pasistengė, kad aktoriai bent jau būtų aprengti.

Galų gale, juk nebūtų nieko keisto, jeigu vadovaujantis projektinių babkių įsisavinimo honorarų pavidalais koncepcija, aktoriai būtų buvę paleisti į sceną visiškai nuogi – vis kapeika prie kapeikos.

Bet matyt, šio racionalizatoriško sumanymo teko atsisakyti dėl banalios priežasties – jeigu visi aktoriai scenoje būtų nuogi, kuo tuomet išsiskirtų pagrindinio personažo atlikėja (“atlikėja” – šiuo atveju nuo žodžio “atliekamá”)? Taigi, neegzistuojantys aktoriniai duomenys buvo pakeisti sukeltais ir apetitiškai iš iškirptės virstančiais papais.

Pati pjesės medžiaga – absoliučiai prancūziška “aukštuomenės” pramoginė tyrė, turinti smulkiaburžuazinei publikai pakeisti įgrįsusius lotyniškus ir tėvyninius serialus. Grubiai apibrėžiant – situacijų komedija su “šmaikščiais dialogais”, kurie šiaip jau labiau primena žodžių ping-pongo masturbaciją. Bet ką padarysi – ne vien Dostojevskiu ėėėėntelektualas gyvas arba kaip sako liaudies išmintis – po duonos norisi kartais ir pyragėlio, o po pyragėlio ir šūduko…

Tačiau, kaip ir kiekvienas žanras – toks komercinio laisvalaikinio šūdteatrio produktas turi atitikti tam tikrus kriterijus. Tsant ir škia – forma turi atitikti turinį. Ir tokiam turiniui “santūrios, taupios” projektinio skurdo teatro priemonės yra ne šiaip netinkamos – šita materialinė scenos ubagystė, kuria yra priversti mėgautis studentiški teatrai, ir kuri kartais puikiai pasiteisina dramos atveju, nuo pat šaknų papjauna pačią pramoginės pjesės esmę. Toks šūdniekis, kad jis skaniai susivalgytų, turi būti įvyniotas į nepriekaištingą popieriuką – spalvotą gausią butaforiją, žaismingą muziką, įmantrų scenovaizdį – tokia išpudruota muzikinė dėžutė, kurią pasidžiaugi pusantros valandos ir paskui paprasčiausiai išmeti.

O mūsų didysis režisorius gi, pabandė atsisakyti “visko kas nebūtina” – ir palikti “pačią esmę”: santykiai ir dialogai.

Ir štai, kai lieka tik “esmė”, pasimato, kad jokios “esmės” iš tikrųjų nėra: absoliučiai tuščia vieta, bezdalėliai lekiantys pavėjui.

Bet gi Cezaris nelaikytų savęs Teatro Cezariu, jeigu bent nepabandytų materializuoti “Internacionalo” žodžių: “Kas buvo nieks, tas taps viskuo!” – ir visą tą žiūrovų užganėdinimo darbą, kurį turėjo tempti butaforija, muzika, scenovaizdis, jis užkrovė ant vargšų aktorių pečių.

Ir ką jiems daryti? Daryti belieka kaip tame anekdote apie stojimą į teatro akademiją, kai stojančiojo paprašė suvaidinti drambliuką: įjungti durą, išsiversti kelnių kišenes, prasisegti klyną ir paklausti “O straubliuką rodyti?”

Buvo apsiribota pusplikiais papais.

Turbūt užtenka, mano mielas Dienorašti, nes kitaip bijau, kad pereisiu į visokius asmeniškumus ir pradėsiu kelti retorinius klausimus:

“Kokio bybio tie debilai režisoriai laiko savo trupėse ir savo teatruose visokias buvusias ir esamas mūzas, meilužes, suguloves, kurvas ir šiaip pačiulptukes, kurių vienintelis privalumas, lyginant su kitais trupės nariais – prieinami pirminiai ir antriniai lytiniai požymiai? Negi jiems kurviškos filosofijos “aš tau pačiulpiau – tu man vaidmenį” principas yra aukščiau už TEATRO – kaip MENO, kaip pasaulio kūrimo scenoje RITUALO – esmę?”

Ne, tokių klausimų aš tikrai, niekam ir niekada, netgi retoriškai ir netgi savo asmeniniame dienoraštyje nekėliau ir nekelsiu.

Todėl užbaigdamas, tiesiog noriu perspėti savo gerbiamus vienetinius skaitytojus: jeigu jus netyčia apgavo ir suviliojo reklaminiai stendai gatvėse, jeigu jus išdūrė reklaminiai baneriai internete, jeigu jus elementariai apipiso apsiseilėję šūdteatrio šūdkritikiai ir šūdkritikės išseilėjusios šūdrecenzijas apie “dar vieną Cezario trupės šedevrą” ir jūs, pasidavę savo naivumui nusprendėte nusipirkti bilietą ir nueiti į šį, paskutinį kartą atsiprašant, spektaklį, SUSTOKITE, SUSIIMKITE, SUSILAIKYKITE ir galiausiai SUTAUPYKITE tiek savo pinigus, tiek savo jokiais pinigais neįkainojamą laiką.