Einu Laisvės alėja ir galvoju – už ką man taip dosniai pirmosiomis lapkričio dienomis atseikėta?  Kauno nacionalinis dramos teatras, Metropolis, Soboras, tvoros aplipintos meilės prisipažinimais, gaivios ir tuščios senamiesčio bromos – akimirksnio tobulybė, švara, paširdžius spaudžiantis džiaugsmas. Vis rečiau tokios akimirkos ištinka – gyvenimas, teatras, žmonės nusekę, paliegę, iššaukiantys tik gailestį ir švelnų pasibjaurėjimą. “Negyvensiu čia su jumis, debilai! Gelbėkite meilę! Gelbėkime meile!” – skanduotės smegenų patvorėse netyla, išsprogdina akimirksnio tobulybę, suvaro geluonį į paširdžius.

Nesitikėkite, kad imsiu čia ir apgiedosiu savo slapčiausius įspūdžius apie naujausią režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjerą “Gelbėkime meilę” Kaune. Labai retais atvejais esu linkusi susilaikyti nuo perlų barstymo protingiausiems iš gyvūlėlių. Gal tai pernelyg brangu ir intymu, šiaip ar taip, asmeniškai man, šis spektaklis ir vakaras praleistas Kaune liko pažymėtas išskirtinės vertės stigma. Galiu tik konstatuoti – Kaunas turi, auginasi savo Marloną Brando – jauną aktorių Aleksandrą Kleiną. Vaikiną, nebijantį prisipažinti, kad: “Teatras yra ieškojimas. Aš turiu viena didelę fobiją – labai bijau mirties. Kažkada galvojau, kad teatre aš galėčiau nugyventi daugiau nei vieną gyvenimą, patirti daugiau nei savo gyvenime. Galiu būti vagis, žudikas. Galiu fantazuoti taip, kaip realybėje  niekada nesielgčiau. Teatre tu gali patirti tai, ko galbūt nepatirsi savo gyvenime. Taip pat teatras yra išpažintis. Vaidmuo atsiskleidžia, kai tu įdedi savo skausmo, meilės, savo išgyvenimų. Personažo lūpomis išsakai savo jausmus.”

Foto Jono Petronio

Jaunas vaikinas su tokia jėga ir nuoširdumu per porą scenos veiksmo valandų meistriškai įlindęs į septyniolikmetės moterimi norinčios tapti merginos, meilės kalinės indėnės, meteorito nudaužto paauglio kailius, nemeluoja. Jį į priekį stumia patys tikriausi, pavojingiausi ir saldžiausi dalykai, nepraradę ir neprarasiantys savo vertės. Niekada.

Ir dar patarimas tam pačiam slėpiningam Kauno miestui – tam, kad tokios akimirkos taptų dažnesnės, kad po šito teatro, nusišveitusio pamatus, įsirėminusio stiklu ir akmenimis paskliaute gimtų tokie spektakliai – reikia tik vieno – stora grandine pririšti prie storiausios teatro kolonos arba Laisvės alėjos liepos tą ypač retos veislės Šunį, potencialų greičiausio kinkinio vedlį ir aštriaakį kojotų priešą režisierių Agnių Jankevičių. Nes be jo pasklis po pašalius gauja grynaveislių šunyčių, atleiskit už spalvingą metaforą, gerbiamieji VDU pirmojo kurso studentai. Jūsų talentai ir kūrybinė potencija abejonių nekelia.

Sudraskykit šį abejingą miestą į skiautes, nepalikit gyvųjų tarpe visų abejingųjų, aklųjų ir kurčiųjų jūsų šauksmui, jūsų staugsmui apie kasdien žudomą, prievartaujamą, išsigimstančią meilę. Užkrėskit jį savo smarve, jauno, stipraus gyvio energija, beatodairiškumu. Ir saugokitės jų: kojotų, medijų, kebabinių rentėjų ir visų tų, pasislėpusių už melo laku padengtų kaukių. Auuu…