Šį vakarą, smarkiai perdozavusi Sirenų itališkų delikatesų, nusprendžiau pasigydyti atvirumu, išsikalbėjimu beigi išsiliejimu savo brangiajame dienoraštyje/bloge. Leisiu sau pabūti nuoširdžia ir sąžininga ir garsiai įvardinti vieną iš slaptų savo dūsavimo ir teatrinio ilgesio objektų. Taigi, išraunu iš širdies ir pristatau – Benas Šarka. Teatro filosofas, žmogus paukštis, „dieviškoji teatrinė klaida“, vienintelis lietuviško teatro avangardistas, „naiviojo“ teatro kūrėjas… Ar ne perdaug epitetų vienam žmogui? Taip ir palūžti galima, neatlaikius žodžių naštos.

Foto Raulas Van Gauras

Aš patausosiu savųjų epitetų krušą Sirenų apžvalgai ir tiesiog dar sykį išpažinsiu savo tyrus ir neblėstančius jausmus Benui. Už pirmą, tiktą supurtymą gyvuoju teatru, gūdžiais 1995 metais panevėžietiškame teatro festivalyje Kelias. Už „Baltus debesų namus“, už „Topor sosi“, ir už „A gu gu“, ir „Kiaurai“, ir „Kas lieka, kai nieko nelieka“, už „Skyles ir dulkes“ ir paskutinį „Vabi sabi vasabi“. Taipogi paminėtina stogą raunanti prasmė ir egzistencinė beprasmybė, filosofija ir kasdienybė, Gliukai, pagalba nemokamai kremuojant menininkus, pinant amžinus vainikus, trupinant kultūros lemputes, kad būtų tamsiau, kava ir cigaretės ir dar daug kas, kas liko už kadro.

Foto Raulas Van Gauras

Kažkada viena mergaitė, teatro kritikė, paklausė Beno Šarkos: Spektaklyje „Kiaurai” naudojate pjūklą,“ Vabi sabi vasabi“ – peilius. Kodėl renkatės tokius aštrius daiktus? Benas Šarka jai atsakė – Tai toks teatrinis žaidimas. Man labai patinka skylės. Jeigu yra skylė, vadinasi, į ją galima ką nors įkišti. Peilis spektaklyje juk tampa viskuo. Vienu metu jis yra peilis, o paskui – jau nebe. Būna bukas, būna ir aštrus. Juk ir mes kartais būname lyg peilis. Net yra posakis „nuo visko atbukau”. Kita vertus, kai esi „aštrus”, juk nesigiri: „Aš dabar toks aštrus, kad visi nuo manęs net laksto į šonus.” Pasistengiau visam gyvenimui įsidėmėti šiuos Maestro žodžius. Ir visada juos pradedu kartoti sau mintyse, vos tik pamačiusi kokį iškilų teatro menininką ir sumaniusi jį ko nors protingo paklausti. Taigi, tiesiog prasuku Beno Šarkos tekstą galvoje, ramiau pasidaro ir noras daugžodžiauti praeina. Juk taip svarbu kartais laiku užsičiaupti, nepaleisti dar vienos srovelės, bo dar ims ir užpils kokias karščiuojančias smegenis.

Foto Raulas Van Gauras