Šis įrašas nėra Manifestas. Tai tik liūdnas konstatavimas, kad aš pavargau nuo teatro, nusivyliau teatru, nebenoriu į teatrą. Vasario mėnesį nebeplanuoju žiūrėti spektaklių ir nuodyti savo jautrios sielos ir psichikos nuodingomis kulisų dulkėmis. Ką jau čia, reikėtų pripažinti, kad ir pasiūla yra niekinė – nėra nei vieno spektaklio, nei vienos premjeros dėl kurios vertėtų pajudinti bent vieną savo smegenų mikroną ar tiesiog šiaip patarškinti klaviatūra… Planuoju pasinerti į slėpiningą grožinės literatūros pasaulėlį – 2012 metus pradėjus Hertos Muller “Amo sūpuoklėmis” pasižadėjau sau nesustoti ir pagaliau apčiuopti tos slėpiningos šiuolaikinės literatūros esmę, atsimušti, atsispirti pasiekus dugną, o tada jau ramiai galėsiu čiupnoti iš knygų lentynų nuolankiai į mane žvelgiančius Tolstojaus, Čechovo, Gorkio tomelius.

O dabar norėčiau atiduoti duoklę Leonidui Andrejevui, Rusų dramos teatrui, režisieriui Jonui Vaitkui ir “Tam, kuris gauna antausius”. Jeigu trumpai – Leonidas Andrejevas yra neišverčiamas į lietuvių kalbą ir jokie pseudo titrai skirti netyčia į Rusdramį užklydusiam litovcui, čia nepagelbės. Jo kūryba visada prislėgia monolitu, taip ir regiu didžiulę simbolizmo uolą, sistemiškai ir nuosekliai traiškančią menką žmogeliūkštį. Be emocijų ir skubėjimo, didingai ir šaltai. Ką čia slėpti, turių ir senų, nesuvestų sąskaitų su tuo gospodinu Leonidu Andrejevu. Prisimindama liūdnajį jaunimkės “Žmogaus gyvenimą”, linkėčiau jam kuo rečiau viešėti lietuviškoje scenoje. Nesuderinami jie – lietuviškas teatras ir Leonidas, visiškai skirtingos kraujo grupės, atmetimo reakcija garantuota pradiniame, repeticijų etape.

Rusų dramos teatras – vienas mylimiausių, jaukiausių ir brangiausių mano širdžiai teatrų Lietuvoje. Net negalėčiau įvardinti kodėl – gal dėl kelių mistiškų vakarų praleistų Rusdramio bufete, gal dėl žmonių kuriančių ir palaikančių šio teatro gyvastį, ar pusantro tobulo spektaklio, pamatyto šio teatro scenoje? Tie juokingi, pagaliau nusitrynę raudono pliušo kilimai su įspaustomis aukso lelijomis, veidrodis į kurį atsimuši lipdamas link tyrojo teatro bufeto rojaus, balkonas – apžvalgos aikštelė atsiverianti į Basanavičiaus gatvės brodą… Ech…

Dabar kas liečia režisierių Joną Vaitkų ir “Tą, kuriam skaldo antausius. Pasak režisieriaus: „Pjesės pagrindinis leitmotyvas susijęs su žmogaus žvėrišku ėdrumu ir nepasotinamu alkiu turėti ir naudotis viskuo, kas šalia ar toliau esančiuose žmonėse, ar gamtoje yra gražaus, nekalto, tyro, silpno, trapaus. Juk smulkūs žmogeliai, prislėgti baisių, sunkių aistrų nesugeba jų nugalėti. Gal net nepajėgia susimąstyti apie tuos dalykus. Tas plėšrumas paplitęs įvairiuose lygiuose – ir tarp turtingų žmonių, ir neturtingų… ir paprastų cirkininkų tarpe. Kaip galima – ar įmanoma išvis – kovoti prieš tą žvėrišką instinktą, turėjimo instinktą, nepaisant nieko?.. Pagrindinis veikėjas Tas iš socialaus literatų luomo, kuriame ėdrumo naikinimo ir turėjimo instinktai ypač išvystyti, bėga į cirką, manydamas, kad ten galės pabėgti nuo to nepasotinamo ėdriųjų puolimo, tačiau ir cirke atranda tą patį ėdrų, nepasotinamą bendravimą”. Aš manau, kad tai gryno vandens melas! Susipainiojo režisierius juodą versdamas baltu ir atvirkščiai. Jei plėšrumas jam asocijuojasi su blogiu, kažin kodėl spektaklyje visi blogieji, plėšrieji herojai išrodo pačiais mieliausiais, padoriausiais ir dvasingiausiai kenčiančiais herojais, o geriečiai paversti medinukais, bedvasėmis lėlėmis, klaunų iškamšomis? O kaip su paties režisieriaus garsiuoju nepasotinamu alkiu teatrui, kūrybai, pedagogikai, gyvenimui? Kas gena tokius nenuilstančius talentus į priekį – ar tik ne tas pats žvėriškas instinktas apžioti kuo daugiau, kuo didesniu kąsniu, daug, pilna burna?