Šaltinis: http://ragelskis.lt

Susikaupė keletas neišsakytų naujienų, pradedant Lietuvos Piratų Partijos atgimimu, baigiant mano mažuoju blaivystės jubiliejumi ir žadėtais nesusilaikymais po kiekvienos sceninio meno dozės.

O dozės buvo dvi: lygiai prieš savaitę – “Kablyje” NeTeatro rodytas Fliuksusinio šarlatanizmo seansas ir vakar vakare Operhauze pirmą kartą mano gyvenime pasižiūrėta ar pasiklausyta “Traviata“, kuri pasirodo ten yra vaidinama jau 739-ą kartą.

Fliuksusinių reikalų dabar nekabinsiu, o pasinersiu į slėpiningą klasikos pasaulį – juk iki šiol aš maniau, kad tas pasaulis mano širdžiai artimesnis negu modernaus meno apsišikimų interpretacijos. Tačiau besėdint minkštame Operhauzo krėsle mane visą laiką kamavo viena mintis:

“Jeigu tai kas vyksta scenoje perkelti į kvadratinę dėžutę, transliuojančią idiotams gyvenimo tiesas, ir visą informaciją pateikti ne “operos meno”, o TV priemonėmis, tai gautųsi paprasčiausia seilėta ir pakankamai meksikietiška muilo opera.” Visas reikalas tik apie tai, kaip mane myli ir aš myliu, kokia aš nelaiminga, kad mylėt negaliu, lia-lia lia-lia, siu-siu siu-siu, myžt-myžt myžt-myžt…

O jeigu dar pasigilinti į libretą – tai išvis, tipinis sušvinkusios kriminalinės romantikos poetizavimas – kurvos, gyvenančios iš lėbaujančių pisuoklių mokamų babkių, “kančios” ir “meilės” istorija… Su visais atributais kaip priklauso: čia ir naujas gerbėjas – sūnelis palaidūnas, ir baronas – nuolatinis klientas, ir tėvas bandantis ištraukti kurvų pizdom nuklydųsį sūnelį, bei perduoti jį į patikimas “doros ir nekaltos” mergaitės rankas, ir pati kurva – savo bukaprotiškumo ir kurviško gyvenimo būdo įkaitė, pradžioje sėkmingai lėbaujanti, o vėliau besišaukianti dangaus pagalbos ir galų gale dvesianti nei tai nuo džiovos, nei tai nuo sifilio ir tuo sukelianti džiaugsmingas publikos ovacijas.

Visą tai puikiai atitinka šizoidinė made in chuiznajetkokiojčainoj scenografija bei operinėmis pozomis paremta “vaidyba”.

Nuo pat pirmos scenos pakilus uždangai užlieja liumpeniška nostalgija 95-ųjų metų rusiškoms Vilniaus diskotekoms – nes būtent tokią estetiką transliuoja kiniečio režisoriaus ir pindosų dailininko bendras kūrybinis konceptas perkelti operos veiksmą daugmaž į neapibrėžtą mūsų dienų erdvę, su neoninėmis šviesomis, organstiklio lovomis, ant stalų besivaipančiomis go go kurviaškomis, per visą zadniką nuolatos aktyviai kažką rodančiu ekranu ir be galo konceptualiu škurliu – varvekliu-sietynu-stalaktitu, kabančiu nuo pat palubės iki scenos grindų ir besisukiojančiu visomis įmanomomis kryptimis.

Tiesiog spalvų ir formų šventė, kurioje vietos atsirado netgi šviečiančiam džedajų kalavijui, katruo tiesiog scenoje buvo paskersta visa banda bybis žino iš kur atsiradusių bulių.

Tačiau grįžkim prie esmės. Aš suprantu Verdžio amžininkus, tuometinius jo operų klausytojus – trinasi jie miestuose, stovinčiuose ant industrinės revoliucijos slenksčio, gūdus 1850-ieji, Lietuvoje baudžiava, baudžiauninkės motinos savo pienu žindo ponų šuniukus, supermarketų nėra, interneto nėra, kinoteatrų nėra, netgi debildėžių nėra, o visos Diuma knygos jau perskaitytos – ką gi veikti? Ogi nueiti ir pasižiūrėti seilėtekio į Operhauzą: apie tyrą kurvos meilę ir gilias jos pizdos aimanas…

Bet kam mums dabar, po pusantro šimto metų reikalingas visas šitas antikvarinis mėšlas? Tai tas pats, kas imti ir neturint kas veikti peržiūrėti visą “daugiaserijinį meninį filmą” “Vergė Izaura”. Pabandykit – pajusit fiziškai apčiuopiamą būties nerealumo jausmą.

Žinau, man pasakys – bet juk ten muzika! Arijos! O aš atsakysiu – kokios ten arijos, kai vienintelis Juozapaitis ir pagrindinės kurvos vaidmenį atliekanti dainininkė tesugeba tas arijas išdainuoti, o sūnelio palaidūno veblenimo toliau salės vidurio praktiškai jau nebesigirdi. Be to nėra nieko juokingiau, kaip lietuviai aktoriai lietuviškai publikai vaidinantys kokia nors ekzotiška civilizatorių kalba… Jautiesi, lyg po sceną lakstytų papūgos, suprantančios ką sako tik todėl, kad virš jos kaba švieslentė su subtitrais.

Nors turiu pripažinti – lietuvių atlikėjų itališkai dainuojama opera skamba nepalyginamai geriau negu dainuojama angliškai (čia aš prisiminiau ne per seniausiai klausytą “Meilę ir kitus demonus”). Operą anglų kalba gali klausytis ir nesibritkinti nebent tik anglakalbiai ir beviltiški derьmokratizuoti anglofilai.

Pabaigai aš išduosiu tai kas mane labiausiai užkabino: kodėl mums yra rodomos tokio turinio operos kaip “Traviata”, “Manona Lesko”, “Karmen”? Kokio bybio į prestižiškiausią šalies salę susirinkusi “elitiškiausia” publika turi gilintis į banaliausių kurvų, barakudų ir prostitučių nelaimingo gyvenimo peripetijas? Kodėl mums yra rodomas šitas šūdas, kodėl žiūrovas verčiamas tapatintis su kažkuo iš tos visos aplinkui kurvas besimalančios degradų, alkoholikų, ištvirkėlių, parazitų ir bevalių idiotų šutvės? Čia tos taip vadinamos vakarietiškos vertybės? Čia tai, ką geriausio gali mums pasiūlyti Vakarų kultūra?

Tai naхуй tokią kultūrą – tiesiai ant trijų išdidžių mongoliškų raidžių.