Šis įrašas tikrai ne apie vakar įvykusias Auksinių kryžių dalybas Nacionaliniame dramos teatre. Nes aš apie konjunktūrą ir jos priešmirtinius traukulius nematau prasmės rašyti. Na, atsėdėjo garbieji nominantai savo tris valandas be pertraukos už plačias asociacijas ir interpretacijas keliančios estetizuotos užstalės, garbingai atkentėjo ir kosminius Jurgos klausimus, ir renginio vedančiojo pašmaikštavimus nei į tvorą nei į mietą, ir padėkojo, ir pasilankstė, ir gerų mozikinių šmotų pasiklausė… Kam teks koks kryžius ar garbės raštas, komplimentas ar auskaras nuspėti buvo galima, labai skaidrus ir labai logiškas padalinimas įvyko. Apie ką čia rašyti? Apie Oskaro Koršunovo “Išvarymą” rašiau čia – https://melpomene.lt/2011/12/didzioji-isvarymo-paslaptis/ Jono Vaitkaus “Visuomenės priešą” apgiedojau čia – https://melpomene.lt/2011/11/visuomene-%E2%80%93-utele-ant-teatrinio-herojaus-kuno/
Apie mylimiausią ir brangiausią Aktorių Rimgaudą Karvelį  – https://melpomene.lt/2011/11/aktorius-niekada-nemirsta/

Ką čia bepridurti?

Na, gal tik pakvescionuoti žaviosios Auksinių kryžių komisijos nuomonę, jog, pasirodo, nebuvo šį sezoną nei apdovanojimams verto šokio pokio, nei Lėlių teatro pastatymo! Faktas ir tai, kad lietuviško profesionalaus teatro ribos užsibaigia ties Gedimino prospekto ir Basanavičiaus gatvės sankryža, o visa išlikimo šiuolaikiniame teatre filosofija sutelpa genialioje Sigutės Stonytės frazėje “Išmok kvėpuoti.”

Kadangi to niekada nemokėjau ir nebeišmoksiu, iš 600 vienetų teatrinio elito sutalpinusios erdvės norėjosi bėgti ten, kur smirdi cigaretėmis, kava ir išmetamosiomis dujomis. Tai noras ištikęs po pirmo renginio pusvalandžio, nes pradžios gaivus oro gūsis įsiveržęs į akademinę sceną baltais ir sijonuotais No Theatre vaiduoklių pavidalais buvo vienas iš gražiausių ir prasmingiausių šio sezono teatrinių potyrių. Be viso kito, didžiojo aktoriaus ir žmogaus Ainio Storpirščio padėkos žodis atsiimant kryžių turėtų būti aukso raidėmis iškaltas ant visų teatrų frontonų:

“Pirmiausia noriu padėkoti Dievui. Ačiū Dievui, nes jis yra. Jis yra visada ir jis visada yra čia. Antra, ačiū gimtajai kalbai už tokį gilų ir subtilų pasaulio supratimą. Trečia, ačiū gimtajai žemei, kuri mane užaugino. Pažadėtajai žemei, kurioje mes visi gyvename po Dievo apvaizda, nebijodami jokių stichinių nelaimių, turėdami gėlą vandenį, miškingus kraštus, ir vis tiek leidžiame sau nepelnytai ją dergti žodžiais ir kartais darbais. Ketvirta, ačiū visiems, kurie ką tik laimėjote šitą apdovanojimą. Visiems, be kurių pagalbos Ainis Storpirštis čionai nestovėtų. Ačiū artimiesiems, ačiū mokytojams, ačiū dvasininkams bei gydytojams, ačiū besimeldžiantiems, gero linkintiems, petys petin einantiems, nugarą saugantiems broliams ir seserims, ypač ačiū tiems, kurie palaikėte mane, kai aš pats jau nebegalėjau stovėti. O tai, mano mielieji, įkvepia, nes tiktai žmogus gali įkvėpti kitą žmogų. Sakydamas „žmogus“, turiu galvoje žmogiškumą. Ne šunėkas, ne pacukas, ne žmogėnas, ne žmogiūkštis ir ne asilas, o žmogus. Mūsų nelengvoje tautos istorijoje yra begalės žmogiškumo apraiškų. Žmogiškumas yra vienas svarbiausių mūsų tautos bruožų, kurį mes dažnai leidžiame sau pamiršti. Šis bruožas yra vienintelė priežastis, kodėl šita žemė dar neišvarė iš čia mūsų visų, todėl visi skleiskime žmogiškumą, puoselėkime ir dalykimės juo. Taip mes niekada nepralošime, niekada. Ir čia negalioja: niekada nesakyk niekada. Tiesiog niekada“.