Jau esu pasakojusi Jums apie pačius jautriausius savo organus: fantaziją, smegenis ir tt. Pagaliau atėjo laikas pasikalbėti apie patį problemiškiausią Melpomenės organą – širdį. Įsivaizduokite – Ją – tokią raudonesnę už raudoną, virpančią ir begėdiškai nuogą, išeksponuotą ant mūsų kasdienybės sidabrinio padėklo. Tokia sušalusi, pavargusi ir kiek sutrikusi Melpomenės širdis pagaliau išdrįso pakelti akis ir atidžiai nuskenuoti ją stebintį žmogų. Ak tiesa, veiksmas vyko anaiptol nekasdieniškomis aplinkybėmis – 2012 spalio 13 diena, Vokietija, Berlynas, krantinė priešais Berliner Dom.

Melpomenė ilgai negali apsispręsti kas labiau tiktų prie ilgos vokiškos dešrelės – garstyčios ar pomidorų padažas, pomidorų padažas ar garstyčios… Dešrelės pigios, tik 2 eurai, karštos – tiesiai nuo grilio, tiesa grilis keistokas – odiniais diržais priveržtas prie gana lieso šviesiaplaukio vaikino liemens. Pagaliau apsisprendžiu – “Mustard, please!” Ir čia pasigirsta atsakymas – lietuviškai: “Geras pasirinkimas! Skanaus.” Lėtai pakeliu akis, o gi tikrai, dar spėju pamatyti paskutines lietuviškas mandagybes, išriedančias iš Žmogaus – Griliaus lūpų. Veidas raudonas, nuplikytas grilio kaitros ir vokiškų dešrelių riebalo, akys mėlynos, geros, drovios, jaunos… Bliat, norisi nubėgti už kampo ir išsivemti, paverkti, užspringti garstyčiomis ir numirti tam Berlyne, tiesiai ant turistų išmindžioto tako…

Antroji šio liūdno pasakojimo dalis kviečia Jūsų širdis atsiverti spektakliui “Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!”. Pamatyti būtina, nes spektaklio Režisierius Oliveris Frljičius apart to, kad savo pastatymais nusipelnė Kroatų scenos teroristo vardą yra ir protingas žmogus, teigiantis, kad:

“Taip pat aš nemanau, kad teatras turėtų atspindėti vieną balsą – vieną tiesą. Teatre turi būti išgirsti skirtingi balsai ir požiūriai. Aš netikiu tiesiogine demokratija kaip politine sistema, nes manau, kad tai neįmanoma dabartinėmis aplinkybėmis. Bet esu tvirtai įsitikinęs, kad teatre negalime kartoti blogų politinių ir visuomeninių hierarchijų, kokios yra visuomenėje.

Norėčiau, kad teatras būtų visuomeninės kaitos generatorius. Šiandien tai atrodo neįmanoma, nes naujoji žiniasklaida nepajėgi padaryti nieko kito, tik tarnauti kapitalizmo interesams. Pakeisti žmonių mąstymą yra labai svarbu, tačiau dar svarbiau sukurti tokią aplinką, kurioje šis mąstymas galėtų veikti.”