Recenzijos

  • Teatras Atviras ratas yra tai, ką dar spėjome išsiugdyti iki Nuskriaustųjų kartos antplūdžio. Unikalus, režisieriaus Aido Giniočio su didžiule meile ir atsakomybe išugdytas, paruoštas, išpuoselėtas ir lyg akies vyzdys saugomas jaunų, profesionalių teatro kūrėjų branduolys. Ir „Lietaus žemė“ - taip ilgai, su tikru gero teatro troškuliu laukta Atviro rato premjera.

    Lietuva – ašara Atviro rato akivare

    Posted on 2011/12/05 | No Comments
    Teatras Atviras ratas yra tai, ką dar spėjome išsiugdyti iki Nuskriaustųjų kartos antplūdžio. Unikalus, režisieriaus Aido Giniočio su didžiule meile ir atsakomybe išugdytas, paruoštas, išpuoselėtas ir lyg akies vyzdys saugomas jaunų, profesionalių teatro kūrėjų branduolys. Ir „Lietaus žemė“ - taip ilgai, su tikru gero teatro troškuliu laukta Atviro rato premjera.

    Continue Reading...

  • Nuo šiolei ir, nežinau, gal ir labai ilgai, Melpomenė ieškos ir šlovins tik jauną teatrą. Tikrai nuoširdžiai turiu prisipažinti – esu beveik nužudyta to solidžiojo, rimtojo, pavargusio ir išsisėmusio lietuviško teatro. Tai ir pagalvojau – o gal gi tikroji gyvojo teatro versmė slypi jaunystėje, drąsoje ir entuziazme, kuriuo, manau, pasižymi dauguma šiuo metu rinkoje alkūnėmis besigrumdančių nepriklausomų, jaunų trupių?

    Būk pasveikinta, nuskriaustoji karta

    Posted on 2011/12/02 | 8 Comments
    Nuo šiolei ir, nežinau, gal ir labai ilgai, Melpomenė ieškos ir šlovins tik jauną teatrą. Tikrai nuoširdžiai turiu prisipažinti – esu beveik nužudyta to solidžiojo, rimtojo, pavargusio ir išsisėmusio lietuviško teatro. Tai ir pagalvojau – o gal gi tikroji gyvojo teatro versmė slypi jaunystėje, drąsoje ir entuziazme, kuriuo, manau, pasižymi dauguma šiuo metu rinkoje alkūnėmis besigrumdančių nepriklausomų, jaunų trupių?

    Continue Reading...

  • Taip pasakė aktorius Rimgaudas Karvelis, vakar pristatydamas savo naujausią kūdikį – dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis“ antrąją dalį, aprėpusią 1975 – 1985 metus. Aktoriau žodžiai ir filmas – lyg išplėšti iš širdies, gluminantys savo paprastumu, tiesa ir tikrumu. Visu tuo kas prarasta, nesugrąžinamai prarasta čia ir dabar, mūsų chaotiškame laike.

    Aktorius niekada nemiršta

    Posted on 2011/11/29 | 5 Comments
    Taip pasakė aktorius Rimgaudas Karvelis, vakar pristatydamas savo naujausią kūdikį – dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis“ antrąją dalį, aprėpusią 1975 – 1985 metus. Aktoriau žodžiai ir filmas – lyg išplėšti iš širdies, gluminantys savo paprastumu, tiesa ir tikrumu. Visu tuo kas prarasta, nesugrąžinamai prarasta čia ir dabar, mūsų chaotiškame laike.

    Continue Reading...

  • Tokia būtų mano asmeninė išvada, pasimėgavus šią savaitę Nacionaliniame dramos teatre vykusiu nacionalinės dramaturgijos festivaliu „Versmė“. Nėra, nebuvo jau dvidešimt metų ir nebus dar ateinančius kelis dešimtmečius – galima rėkti visa gerkle, išėjus po eilinio naujos lietuviškos pjesės skaitymo, Gedimino prospekte.

    Šitoj šaly nėra šiuolaikinės dramaturgijos

    Posted on 2011/11/25 | 15 Comments
    Tokia būtų mano asmeninė išvada, pasimėgavus šią savaitę Nacionaliniame dramos teatre vykusiu nacionalinės dramaturgijos festivaliu „Versmė“. Nėra, nebuvo jau dvidešimt metų ir nebus dar ateinančius kelis dešimtmečius – galima rėkti visa gerkle, išėjus po eilinio naujos lietuviškos pjesės skaitymo, Gedimino prospekte.

    Continue Reading...

  • Aš niekada nebuvau utopijų gerbėja ir aš nesuprantu, kodėl į šiuolaikinę sceną perkelta net tokio krištolinio grožio sklidina Henriko Ibseno drama pastarajame maestro režisieriaus Jono Vaitkaus pastatyme virto tiesiog marazmatine utopija bei alogišku, ištęstu ir sekliu parateatriniu opusu, skirtu suerzinti, iššaukti reakciją, pritraukti dėmesį, pakutenti ekshibicionistinį teatrališkumo nervą ar tiesiog „įpūsti deguonies“.

    Visuomenė – utėlė ant teatrinio herojaus kūno

    Posted on 2011/11/17 | 3 Comments
    Aš niekada nebuvau utopijų gerbėja ir aš nesuprantu, kodėl į šiuolaikinę sceną perkelta net tokio krištolinio grožio sklidina Henriko Ibseno drama pastarajame maestro režisieriaus Jono Vaitkaus pastatyme virto tiesiog marazmatine utopija bei alogišku, ištęstu ir sekliu parateatriniu opusu, skirtu suerzinti, iššaukti reakciją, pritraukti dėmesį, pakutenti ekshibicionistinį teatrališkumo nervą ar tiesiog „įpūsti deguonies“.

    Continue Reading...

Parašyk apie teatrą (be cenzūros, bet su protu):