Recenzijos

  • Deja, bet man ypač dažnai tenka susidurti su taip vadinamu šiuolaikiniu Lietuvos teatru kuriančiu vaikams. Ta prasme, jei Melpomenei reikia rinktis tarp savaitgalinio bimbsojimo lovoje iki kiek norisi, ir žvalaus straksėjimo link kokios vaikučių kultūrinius poreikius tenkinančios įstaigos, visada tenka straksėti... Rugsėjo mėnesio derlius - spektakliai: „Lai lai lai“, „Kampavoris“, „Gandro dovana“ ir „Bitė Maja“ sužadino begalini norą išsisakyti.

    Diagnozė: užkutenta vaikišku teatru

    Posted on 2011/09/28 | 3 Comments
    Deja, bet man ypač dažnai tenka susidurti su taip vadinamu šiuolaikiniu Lietuvos teatru kuriančiu vaikams. Ta prasme, jei Melpomenei reikia rinktis tarp savaitgalinio bimbsojimo lovoje iki kiek norisi, ir žvalaus straksėjimo link kokios vaikučių kultūrinius poreikius tenkinančios įstaigos, visada tenka straksėti... Rugsėjo mėnesio derlius - spektakliai: „Lai lai lai“, „Kampavoris“, „Gandro dovana“ ir „Bitė Maja“ sužadino begalini norą išsisakyti.

    Continue Reading...

  • Reikia pripažinti, kad labiausiai premjerine OKT „Miranda“ pasimėgavau dar iki prasidedant spektakliui. Ko vertas vien rudeninis kelias į dievų apleistąją Teatro areną – paupiu, prieš srovę, lyg kitu miestu žingsniuotum. O tada vėl gi – lietuviški paparacai prie vartų į Areną – ir oriai savo fasadinę pusę pro juos pranešantis lietuviškas bomondas.

    Stebuklo belaukiant

    Posted on 2011/09/27 | No Comments
    Reikia pripažinti, kad labiausiai premjerine OKT „Miranda“ pasimėgavau dar iki prasidedant spektakliui. Ko vertas vien rudeninis kelias į dievų apleistąją Teatro areną – paupiu, prieš srovę, lyg kitu miestu žingsniuotum. O tada vėl gi – lietuviški paparacai prie vartų į Areną – ir oriai savo fasadinę pusę pro juos pranešantis lietuviškas bomondas.

    Continue Reading...

  • Režisierius Artūras Areima visada mokėjo sklandžiai ir prasmingai pašnekėti apie savo būsimas premjeras, ne išimtis ir „Amfitrionas“: „Pats būsimąjį spektaklį vadinu ode meilužiui... Kas tai? Tai jausmų atgimimas, kaip vaistas ar nuodas, kuris pažadina, atgaivina aistrą...“ Pripažįstu, mane spektaklis sujudino, taigi... Tik kažkaip nejauku buvo stebėti po pirmojo veiksmo ženkliai pratuštėjusią žiūrovų salę.

    Butaforiniu falu žiūrovui į akį

    Posted on 2011/09/20 | 4 Comments
    Režisierius Artūras Areima visada mokėjo sklandžiai ir prasmingai pašnekėti apie savo būsimas premjeras, ne išimtis ir „Amfitrionas“: „Pats būsimąjį spektaklį vadinu ode meilužiui... Kas tai? Tai jausmų atgimimas, kaip vaistas ar nuodas, kuris pažadina, atgaivina aistrą...“ Pripažįstu, mane spektaklis sujudino, taigi... Tik kažkaip nejauku buvo stebėti po pirmojo veiksmo ženkliai pratuštėjusią žiūrovų salę.

    Continue Reading...

  • Šis įrašas turėjo būti skirtas naujausiai Nacionalinio dramos teatro premjerai „Fundamentalistai“. Būtent į juos vedina nenugalimo noro rašyti atkaukšėjau aš vieną iš gražių rugsėjo vakarų. Ne viena buvau, tad gal mūsų aistringos diskusijos po spektaklio išprovokavo dar karštesnius vertinimus ir visus po to sekusius įvykius vertinant dj gerbiamo Nacionalinio naujojo sezono atsivėrimo konvulsijas?

    Apie mūsų teatro deives ir demonus

    Posted on 2011/09/16 | 2 Comments
    Šis įrašas turėjo būti skirtas naujausiai Nacionalinio dramos teatro premjerai „Fundamentalistai“. Būtent į juos vedina nenugalimo noro rašyti atkaukšėjau aš vieną iš gražių rugsėjo vakarų. Ne viena buvau, tad gal mūsų aistringos diskusijos po spektaklio išprovokavo dar karštesnius vertinimus ir visus po to sekusius įvykius vertinant dj gerbiamo Nacionalinio naujojo sezono atsivėrimo konvulsijas?

    Continue Reading...

  • Trenksmas, smūgis, spyris į galvą ataidėjęs visame paliegusios Melpomenės kūnelyje – kažkodėl tik tokiomis metaforomis vis dar norisi byloti apie šį Kūrinį, net ir praėjus tikrai geram laiko tarpui. O juk taip būna ganėtinai retai, mielieji, tikrai labai retai spektaklis nusėda kažkur sieliūkštės dugne ir brazda, graužiasi ten kaip kirminas. Ak, tas gyvo Teatro ilgesys...

    „2011 Sezonas – Pradžia“ Nr.20

    Posted on 2011/09/16 | 2 Comments
    Trenksmas, smūgis, spyris į galvą ataidėjęs visame paliegusios Melpomenės kūnelyje – kažkodėl tik tokiomis metaforomis vis dar norisi byloti apie šį Kūrinį, net ir praėjus tikrai geram laiko tarpui. O juk taip būna ganėtinai retai, mielieji, tikrai labai retai spektaklis nusėda kažkur sieliūkštės dugne ir brazda, graužiasi ten kaip kirminas. Ak, tas gyvo Teatro ilgesys...

    Continue Reading...

Parašyk apie teatrą (be cenzūros, bet su protu):