Šitoj šaly nėra šiuolaikinės dramaturgijos

Tokia būtų mano asmeninė išvada, pasimėgavus šią savaitę Nacionaliniame dramos teatre vykusiu  nacionalinės dramaturgijos festivaliu „Versmė“. Nėra, nebuvo jau dvidešimt metų ir nebus dar ateinančius kelis dešimtmečius – galima rėkti visa gerkle, išėjus po eilinio naujos lietuviškos pjesės skaitymo, Gedimino prospekte. Arba galima pabandyti apžvelgti „Versmės“ rezultatus ir pasidaryti šiokias tokias išvadas. Taigi – penkios dienos, devynios pjesės ir DVD metraščio „Lietuvos teatras“ pristatymas. Konkursinėje programoje – penkių moterų/merginų bandymai sukurti pjesę, pristatomi profesionaliame teatre, profesionalių režisierių, aktorių pasirinkus klasikinį pjeses skaitymo žanrą. Labai rimta komisija jau greitai turėtų paskelbti kuriai iš penkių autorių atiteks garbė išvysti savo pjesės pastatymą šlovingoje Nacionalinio dramos teatro scenoje.

Taigi – puiki, geležinė projekto schema, sklandžiai vykstantis festivalis, pilni skaitymai žiūrovų, o širdį dėl tos Lietuvoje neesančios šiuolaikinės dramaturgijos maudžia, nors tu ką.. Žinoma, protingiausia būtų apskritai liautis ieškojus šiuolaikinės dramaturgijos nacionalinėse scenose vykstančiuose nacionalinės dramaturgijos festivaliuose, nes gal toji naujoji drama tarpsta kokiam lofte ar Vilniaus Kirtimų rajono pagrindinės mokyklos dramos būrelyje, o gal Šilutės kultūros namuose?! O gal Lietuvai net ir nereikia pjesių, paliečiančių gyvą nervą, sujaudinančių, įtraukiančių, supurtančių aktualumu? Nors ne, ką jau ten, pati juk mielai iškeisčiau dešimt Hamletų į vieną Yanos Ross „Chaosą“ – spektaklį sukurtą tvarkingos, piktos, sodrios šiuolaikinės suomių pjesės pagrindu. Taip, nes ji prisodrinta šiuolaikinių, man įdomių temų – globalizacijos, autoidentifikacijos, šiuolaikinio ritmo, seksualumo paribių, šiuolaikinio pasaulio apokalipsės!

Foto Dmitrijus Matvejevas

Viso to, ko visiškai nebuvo Versmėje skaitytuose naujausiose lietuviškose pjesėse. Deja, visos jos kukliai, puse lūpų, dangstydamosi kažkokia pseudo fucking gal ezopo, o gal profesinio neįgalumo kalba prezentavo vieną ir tą patį – Kitoniškumą, arba apie tai, kaip sunku ir nelengva būti šiame pasaulyje kai tu esi Kitoks: vertėjas – gėjus, rašymo manija apsėsta paauglė, idealistas įsimylintis „hipsterę“, užsislaptinęs gėjus turintis brolį skinhedą, emigrantas budulis/budulė. Viskas – ties tuo visų festivalyje pristatytų dramaturgų tematinė įvairovė išsisemia – daugiau ar mažiau, talentingiau ar profaniškiau pakabinus jau minėtą Kitoniškumo temą, toliau tekstai konstruojami daugmaž tuo pačiu principu – neįgalūs dialogai, plakatiški charakteriai, keičiami ilgais literatūriniais monologais, visa tai užliejama tirštu televiziniu, internetinių, literatūrinių, kino, ar dar velniai žino iš kur trauktų citatų, padažu. Čia gal ypač reikėtų išskirti Laimos Vincės pjesės „Vertėjas“ tragikomišką neįgalumą, apkaišytą tokiu nesuvokiamu kiekiu klasikinių meninių, socialinių, intelektualinių klišių kiekiu. Nes tai, kas atleistina trečiame kurse kino dramaturgiją studijuojančioms Teklei Kavtaradzei ir Birutei Kapustinskaitei, visiškai nepateisinama kūrybinio rašymo VU ir VDU dėstytojai ir įvairių Amerikos valstybinių apdovanojimų už kūrybą laureatei…


Laima Vincė (dešinėje)

Nors aišku, ką čia slėpti, pjesė pjesei nelygi ir kiekviename nacionaliniame dramaturgijos festivalyje vis tik išlenda koks talentingas žmogus, teikiantis vilčių, kad: „o gal gi, kada nors gi, po metų, kitų, supurtys pasaulį ir kokia lietuviška pjesė“. Visai gali būti, jei kalba eina apie šių metų „Versmės“ perlo Gabrielės Labanauskaitės būsimą kūrybą. Ir ne tik todėl, kad jos pjesės „Raudoni batraiščiai“ skaitymas preciziškai parengtas režisierės Yanos Ross tapo tikra profesionalaus, emociškai paliečiančio, intelektualiai sudominančio teatro versme. Net ir be gero režisieriaus rankos ir puikių aktorių interpretacijos pjesę verta perskaityti. Tam, kad susipažinti su unikaliąja Gabriele GaL – gal dramaturge, o gal poete, gal Tarp festivalio organizatore, o gal grupės Avaspo atlikėja. Faktas, kad menininkė savo pjesėse drąsiai mojuojanti visų vaivorykštės spalvų vėliava, bet kokį homofobą gali paguldyti ant menčių ne tik intelekto jėga, bet, manyčiau ir taikliu antausiu, nestokoja nei talento, nei savarankiškai sukaupto dramaturginio amato išmanymo bagažo, ar tikram menininkui būdingo degimo idėja, aistra kurti, ištirpti mene. Neatsitiktinai ir dar iki skaitymo „Versmėse“ Gabrielės „Raudonus batraiščius“ išgirdo latviai Rygoje – Pabaltijo teatrų festivalio metu.


Gabrielė Labanauskaitė

Kolegos blogeriai toliau stulbinančiai aktyvūs – meno ir sporto laikraščio uroboras.lt redaktorius Karolis Jachimavičius išsiliejo net dviejuose straipsniuose http://www.uroboras.lt/2011/11/25/nepritapeles-skausmas ir  http://uroboras.lt/2011/11/24/tai-ne-tu-tu-esi-gejus

Teatro kritkos grandas Konstantynas Borkowskis nebegalėdamas tylėti išsisakė čia http://konstantynborkowski.blogspot.com/2011/11/marta-yra-jega.html  Gražu, kad dedikavo Martai gražią Bitlų dainą, ir gal visai nesvarbu, kad dainelė šuns garbei sukurta.. 😀 Versmė įkvepia, vienareikšmiškai!

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.