Didžioji Išvarymo paslaptis

Šį postą skiriu ištikimiausiai savo blogo skaitytojai, komentuotojai ir gerbėjai Jurgai. Norėčiau įteikti jį tarsi kuklią kalėdinę dovanėlę šiai šauniai merginai ir smagaus tinklaraščio g-taskas.lt teatro apžvalgininkei. Taigi, Jurga, pasigedai mano gruodžio lankytinų spektaklių sąrašėlyje naujausios Nacionalinio dramos teatro premjeros “Išvarymas”? Vis tik nuėjau, praleidau smarkiai atsinaujinusiame teatre tris su puse valandas, ir bandau tau reziumuoti savo šviežius įspūdžius.

Jei reikėtų paprastai ir aiškiai apibrėžti spektaklio žanrą, leisčiau sau konstatuoti, kad režisierius Oskaras Koršunovas sukūrė vieną sėkmingiausių per visą lietuviško teatro istoriją miuziklų apie budulius. Labai smagų, linksmutį, uždegantį ir net neprailgstantį. Tu tikriausiai žinai, kad rusai turi tokį labai tikslų žodį – bыdlo… Mūsiškis – buduliai, būtų sušvelnintas šio termino variantas. Ėch, būtų režisierius statęs spektaklį apie bыdlo – gal būtų išėjusi drama, pasirinkus kaip kūrybos objektą budulius ir dar pasikvietus genialųjį Saulių Prūsaitį su grupe Happyendles gyvai akomponuoti veiksmui – gavosi miuziklas. Nesiruošiu čia tau pasakoti apie puikiai savo partijas atliekančius talentingiausius nūdienos Lietuvos teatro aktorius, juk, manau, pati nueisi ir pasimėgausi tiek II veiksmą išsprogdinančiu Mariaus Repšio Vandalu, tiek jausmingu Vytauto Anužio ir jaunojo Ainiaus Storpirščiaus duetu.  Buvo tikrai gražių, jaudinančių momentų tame “Išvaryme”.

Bet dabar jau norėčiau pasidalinti tą didžiaja paslaptimi, kuri mano akimis žiūrint slypi šiame “Išvaryme”. Toji paslaptis – moterys. Visos tos, po sceną spektaklio kūrėjų valia strakaliojančios pyzdos ant ilgų  kojyčių dramaturgo pjesėje tikriausiai buvo moterimis. Na, tokiomis suvargusiomis, puolusiomis, išvarytomis iš niekinio lietuviško rojaus moterimis. Ką pamačiau spektaklyje – mėsą, moterišką išpjautinę, pisimui tinkamą arba jau išbrokuotą pyzdą, arba jei jau poetiškai lieptum išsireikšti, totalios juodosios visatos juodosios skylės. Jos visos mėgsta pistis, labai mėgsta pozą iš nugaros, visos turi problemų su emocijų nevaldymu, nešvaria sąžine, negebėjimu būti ištikima ir dora… Kokie gi išoriniai moters-mėsos, beja, gana dažno reiškinio lietuviškame teatre,  požymiai? Na, tinkamos vartojimui atrodo maždaug taip –

Kartais dar jos būna prisidengusios skiaute ko nors blizgančio, ar, blogiausiu atveju – peršviečiamo. Nurašytosios mėsos apdangstytos erdviais lietpalčiais, krempleniniais kostiumėliais, apsigobusios skarelėmis – spektaklio kostiumų dailininkė – Agnė Jagelavičiūtė. Yra viena moteris liečianti išimtis net ir “Išvaryme” – kol moteris laukiasi kūdikio ji tampa savotišku tabu net ir buduliams – tada jos negalima pisti, reikia ją saugoti, negrabiai paglostyti ir globoti, net būti su ja atlaidesniu – vis tik ta mėsa laukimo laikotarpiu yra pakylėta savo palaimintąja, vilties ir tikėjimo praskaidrinta būsena… Nors ką jau ten – pagimdo juk ir galiausiai vis tiek išduoda, išvaro iš savo jaukaus ir šilto užutekio, kaip pagrindinio herojaus Beno mylimoji Liza – aktorė Toma Vaškevičiūtė. Pasielgia kaip tikra patelė – tik sau nusavindama palikuonį, atstumdama vyrą ir tėvą ir bandydama jį keisti saldžiomis pasakėlėmis apie angelą nupjautais sparnais…

Aš suprantu, kad 12 metų Londone yra daug bet kokiam lietuviui vyrui, jie per tuos metus sugeba prasukti kelis pragaro ratus ir gerokai pasigilinti į filosofijos, fizikos ir zoologijos slėpinius. Tuo tarpu 12 metų lietuvėms ar ruskėms herojaus aplinkos moterims – kaip vanduo nuo žąsies. Todėl visai nestebina kai nestabilią isterikę Beno mylimąją Eglę režisierius priverčia I veiksme tradiciškai lietuviškam teatrui pasidulkinti su drabužėliais, II veiksme vargšiukė sumalama su purvu ir priverčiama beveik lytinėm lūpom iškriokti – sudainuoti Lietuva tėvyne mūsų.

Foto Dmitrijus Matvejevas

 Galiausiai III veiksme jai tenka sušokti šv. Vito šokį stovint ant nestabilios baro kėdės ir, kokia staigmena, musulmoniška burka prisidengus. Juk mėsa, ką iš jos beišmuši. Mane labai pralinksmino jau šiandien lietuviškoje šūdasklaidoje pastebėtas begalinis nuomonių pliuralizmas šios premjeros atžvilgiu. Šūdrytis sublizgėjo ypač dideliu operatyvumu – net du kruopščiai marketingo skyriaus parengti tekstai- vienas apie apatinius premjeros reikalus lrytas.lt  kitas šlovinantis matyt trečiadieninės peržiūros  metu regėtą meninio šedevro apoteozę lrytas.lt Visiškai priešinga nuomonė apie premjerą pateikiama lietuviškos blogosferos mohikano A.Račo bloge. Garsusis Lietuvos Trolis Nr.1 ir visų sričių ekspertas Andrius Užkalnis kol kas tyli…

Todėl nenorėdama pabaigti tau skirto posto šia liūdna gaida siunčiu gražiausią Happyendless dainą skambėjusią ir šiame žavingame miuzikle apie kartais nežavingus lietuviškus budulius.

Gražių švenčių! 🙂

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.