Didysis lietuviško teatro Hakeris

Kai man, jums, mums pasidarys labai labai chujova, yra viena išeitis – nueiti į Valstybinį jaunimo teatrą ir įsitikinti, kad gali būti ir dar blogiau… Aš, beveik nuoširdžiai, buvau sau ir dar keliems labai gerbiamiems žmonėms pasižadėjusi daugiau niekada neberašyti apie tą įstaigą – taip vadinamą Jaunimo teatrą. Na, bet žinot, kaip būna – ima ir vėl pačios kojos nuneša, nes, tipo reikia būti kontekste, sekti procesus ir t.t. Tfu! Nors ir žinau, kad spardyti ir spjaudytis ant lavonų yra labai neelegantiška, ką jau ten, nepadoru – bet gal aš paskutinį kartą!? Išsiliesiu, ir tada jau tylėsiu, apie jaunimke tik tylėsiu, liūdnai galvą nulenkusi ir dar, kiekvieną kartą paklausta, skrybėlę nusivošiu.

O juk viso šito kuklaus įsiūčio kaltininkas yra eilinė Jaunimo teatro premjera – “Katė ant įkaitusio skardinio stogo” pagal Tenesio Viljamso pjesę. Premjera, kurioje per 3 gyvo veiksmo valandas buvo scenoje išgurkšnotas visas Jack Daniels viskio butelis – tipo, gryno, blia… neskiesto, ir surytas nedidukas šokoladinis tortas… Premjeroje, kurioje kulminacinėse scenose iš palubės pradeda kristi daug skudurų ir kurioje tie skudurai, drabužiai, kostiumai tampa vienu iš svarbiausių ir gyviausių personažų – judančių, krutančių ir gąsdinančių jau minėto Jack Daniels’o prilupusius personažus. Gal aš per daug reikli, na bet tada jūs pasakykite – su kuo jums asocijuojasi ta garsioji “Katė ant įkaitusio skardinio stogo”, ir tas žydrasis angelas, mielasis skandalingasis kankinys Viljamsas, visas tas penktojo dešimtmečio amerikoniško gerbūvio tviskesys, liuksas, prašmatnybė? Jo, gal jūs ir teisūs – Jack Daniels’as… O kas gi to žavingo jaukalo, to eilinio lietuviško teatrinio nesusipratimo interpretuojant bet kokią klasiką, autorius, režisierius, ta prasme? Agnius Jankevičius, tas pats, didysis lietuviško teatro hakeris.

Nežinau ir nenoriu žinoti, kas yra šios žavingos nuotraukos autorius – greičiausiai išlįs vėl koks nors šiknius, cypsėdamas apie nupimpintas jo genialias nuotraukas, kurias, ak, kokia staigmena, vargšė Melpomenė pimpina ne iš šventųjų autorių archyvų, o tiesiai iš google pictures. Nes kartais taip smagu pasijusti hakeriu, žmogumi fantomu, klaidžiojančiu virtualybės toliuose, gyvenančiu savo, išskirtinį gyvenimą tosios virtualybės prietemose, hakeriu – galinčiu daryti VISKĄ, įsilaužti bet kur, visur, ir tai į ką įsilaužei pakeisti negrįžtamai, neatpažįstamai. Čia jau galėčiau baigti savo išsiliejimus apie Agniaus Jankevičiaus “Katę ant įkaitusio skardinio stogo” – manau, sumanesnis skaitytojas jau bus pagavęs esmę to, kas buvo norėta pasakyti. Ne tokiems sumaniems skubu paaiškinti – man jaunasis režisierius neatsitiktinai primeną vienišą, bet užtat labai didį hakerį, klajojantį lietuviško teatro bruzgynuose, pasiklydusį, išsigandusį meninės virtualybės prigeneruotų simuliakrų – tokių šūdukų ant šešių kojyčių, mutavusių iki nebepažinumo, praradusių savo tikrąją esybę. Jankevičiui baisu, jis išsigandęs neaprėpiamos jį pasiglemžusios teatrinės didybės, jis bando ištrūkti, pravirkti, riktelti, pasiųsti mums ženklą SOS, bet teatras, jo klampūs viduriai nebepaleis jaunojo talento, jie įtraukia, sučiaumoja ir pakeičia visus jį pakeisti pasiryžusius drąsuolius.

Tik kuo čia dėti mes, žiūrovai – berods ėję į monolitinės, poetinio realizmo šedevru pravardžiuojamos pjesės pastatymą, o gavę karščiuojančio lietuviško teatro hakerio frustracinį pseudo farsą, dar vieną giesmę apie niekaip neateinančią bet taip laukiamą šito sušikto pasaulio pabaigą. Ir kuo čia dėti aktoriai – geri, talentingi, pasiilgę stiprių vaidmenų, stiprios dramaturginės medžiagos savo išvėsusiuose teatruose? Tokie kaip Neringa Varnelytė – sulaukusi tokio vaidmens – Megės, “Katės, ant įkaitusio stogo” herojės, dūstančios primityvioje režisieriaus traktuotėje. Na, suvaidins aktorė dar vieną isterikę, ne, dar vieną isterikės kaukę, lėlę, iškamšą, pasiraivys scenoje, pademonstruos tobulą figūrą, grakštumą, išrėks kaip ir visi kiti personažai savo teksto paklodes – o kam? Kodėl? Ar tik tam, kad patvirtintų režisieriaus genialią mintį, kad visos moteriškės yra cypiančios vaginos, paramstytos dviem grakščiom kojytėm? Vargšė negyva, nušaržuota, mirusi ir trim valandoms prisikėlusi Megė, išrėkianti visus nabago Tenesio Viljamso jai parašytus tekstus. Ir apie tai kaip ji jaunystėje stokojo gražių drabužėlių – ir tada iš scenos palubių pradeda kristi skudurai, apie tai kad šis pasaulis tėra tuščias, niekingas farsas – ir tada režisierius dar smarkiau paspaudžia ant niekingojo farso pedalo, ir apie tai, kaip Megės tėtukas gerdavo – ir štai jai vyrelis, nebeatgaivinamas, Jack Danielse išmirkytas alkašas Brikas… Ką skaitau tą ir dainuoju, ką matau tą ir statau… Ar kaip čia reikėtų suprasti?

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.