Banalybės gėlės

Būtent tokį kilimą gėlių kas vakarą reikėtų patiesti po aktorės Eglės Mikulionytės kojomis. Iki banalumo tobulai gražių pavasarinių tulpių kilimą už tai, kad ji yra, už tobulą teatro stebuklą, aukščiausios prabos teatrinę meistrystę, orią laikyseną ir gebėjimą scenoje būti nei nuoga, nei apsirengusia, o tiesiog nebanaliai paslaptinga ir neperprantama.

Nes jau tas priešpremjerinis Gyčio Ivanausko teatro pažadas ar grasinimas būsimiems “Marko – Kavolių kabareto” žiūrovams: “Scenoje nuogi aktoriai. Labiau nuogi, negu būtų nusirengę – nuogas jų vidus!” privertė žagtelti nuo originalumo. Kaip gerai, kad niekada neišsipildo nei vienas lietuviškos reklamos šūkis – “Kavolių kabareto” atveju žiūrovai turi galimybe išvysti tiesiog jautrų, nuoširdų, gal kiek sentimentalų, bet ir šmaikštų, išradingą, žaismingą ir net visiškai emocinėmis žarnom nepradvokusį spektaklį. Žinoma, mane labiausiai pamalonintų jei spektaklis vadintųsi maždaug taip – “Ponios Madam Kabaretas”, ir jei spektaklio kūrėjai galiausiai apsispręstu ir apsistotų bent ties keliomis pagrindinėmis temomis ir jas pagilintų, o ne šimtais pabirų karoliukų pažertų savosios arenos rate. Bet tai juk ne žiūrovo valioje, man tik leistina panuobodžiauti lūkuriuojant kol senstantis beždžioniukas pagaliau ištransliuos savo kančią čia nebūti bei norą pasiekti išsvajotuosius penkių žvaigždučių rojaus vartelius ir tada vėl prasidės liepsningasis Madam svingas ir žaižaruojantys fejeverkai duetu su mieląja Silvija arba žmogum trombonu Kowalskiu.

Tai dabar jau turėčiau pasiaiškinti dėl tų Banalybės gėlių – visų pirma, tai spontaniška reakcija į spektaklyje dramaturgės Akvilės Melkūnaitės meistriškai įkomponuotus Šarlio Bodlero ir Fransua Vijono tekstus. Ir mano liūdesys dėl savo, kaip žiūrovo, suvokimo ir pojūčių ribotumo, trumpalaikiškumo, netobulumo. Juk dažniausiai ta mano ką tik regėta, išjausta sceninė tobulybė permalta manosios sąmonės mėsmalėje telieka blankiu ir plokščiu ką tik matyto reginio šešėliu. O dar kai pabandai juo aprašyti dažniausiai gaunasi taip juokingai liguistai kaip čia: http://vaidyba.blogas.lt/ Ypatingai rekomenduoju turbūt iki apsimyžimo nuoširdų http://vaidyba.blogas.lt/zaviausi-lietuvos-aktoriai-2011-470.html Tai tokie mes, banalūs savo ribotomis įžvalgomis, žiūrovai, skinantys ir dovanojantys banalias teatrines gėles.

Nors jeigu vis tik paklaustumėt manęs, atsakyčiau, kad tikrai vertas dėmesio spektaklis apie visus tuos pačius režisieriui Gyčiui Ivanauskui ir man ir jums svarbius bei įdomius dalykus turėtų atrodyti maždaug taip:

Duncan Hall “Lily my one and only”

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.