Pasvinguriavimai Dieviškosios komedijos tema

Po Meno forto premjerinės “Dieviškosios komedijos” tikrai neketinau rašyti laiško nei Baliui, nei Egmontui ir net gi nei Valdui. Pastarasis manau ir pats parašys, bo labai jau stropiai visus tris veiksmus konspektavosi į tokį storą “teatro kritiko užrašų” sąsiuvinį. Aš tai plūduriavau, tingiai, atsainiai ir pakankamai abejingai pradreifavau viso dieviškojo Nekrošiaus dieviškajam Rolandui Kazlui iš dieviškų paskatų pašlovinti jaunystės trumpalaikiškumą ir dieviškos tvarkos amžinumą sukaltą mikrokosmoso dreifavimo metu. Aš galvojau maždaug ta linkme – aha, Kazlas – puikios formos, tiesiog kūno ir dvasios atletas, Vilius – irgi kaip visada puikus, toks asketiškai dvasingai čiuplus, lyg būtų save po trupinį išdalinęs visiems tiems didingiems jau savo suvaidintiems herojams. Kas dar ten toks – legendinis LMTA Rūkas – na, aš gi visada sakiau, kad Jis ne šios žemės gyventojas…

Foto Kamilė Žičkytė

Vilkaitis – kosminis, tobulas ir vis labiau stebinantis su kiekvienu savo pasirodymo epizodu, nors mažoka jo, norisi man dar Vilkaičio “Dieviškojoje komedijoje” – seiletekis prasideda iš gerumo stebint tokį meistrą pagaliau laigant po sceną. Aha, dabar idėjos – na, utelių užpulta degradavusi dvasininkija banalu, bet savotiškai drąsu, o ir popiežių paspardyti madinga, šiais laikais ir anais laikais, taip sakant… Nekaltučiai, spindinčiom akutėm ir raiškia dikcija išsiskiriantys jaunikliai Nekrošiaus studenčiokai vaidinantys, kad vaidina labai jau kaltas Dantės Pragaro sieliūkštes – dar banaliau… Antisemitiniai, antiklerikaliniai juokeliai Nacionalinio scenoje drąsu, tik kažkaip neįprasta! Aha, vaizduotės teatras, vizualinė askezė, ką ten askezė, visiška negalia – toji romiai iki finalo scenoje pradunksojusi milžiniška sfera, vos vos atsiverianti finale, tas fortepijonas ir trys kėdės bei gi visi butaforinėm skylutėm dekoruoti varguolių apsiaustai savo nykumu ir monotonija matyt ir buvo skirti stumtelėti mus į tą sakralųjį vaizduotės teatrą, matyt… Kelios scenos ir stumtelėjo, ypač – tos kuriose savo jaunatvišką kūrybinę aistrą, meninio degimo liepsnas išlaisvina jaunieji aktoriai Paulius Markevičius ir Beatričė – Ieva Triškauskaitė.

Foto Kamilė Žičkytė

Žinau, kad jaunimą reikėtų obliuoti, menkinti, nesuprasti ir apskritai paneigti, kaip kad čia pvz. Nors man būtent šių jaunųjų aktorių buvimas scenoje kažką niūniuojant, dūzgiant, cypčiojant, neršiant, glaustantis pakampėmis, nesinchronu judant ir neunisonu dainuojant pasirodė pakankamai tikras ir natūralus, ganėtinai išteisintas ir labai mielas, turintis tikrą meninę vertę šiame spektaklyje. Na ir kas, kad jaunimas tėra blanki masuotė, savotiškas erotinio impulso, erotinės ir kūrybinės energijos akumuliatorius – ach visos tos iki ašarų mielos grakščios pėdutės, apautos baltomis pėdkelnėmis, tos kukliai apnuogintos gležnos rankutės, ilgos garbanos, žydri kaspinėliai ir tyros, liepsnojančios akys su tokiu tikėjimu ir viltimi keliamos į scenos paskliaustes… Juk būtent tokie jaunystės, tyrumo, nekaltumo, nepatirties ir didžiulės gaivališkos energijos klodai ir yra tikrasis mūsų tautinio teatro turtas, vertė, kol kas išnaudojama tik keleto ypač patyrusių scenos vilkų. Tai tiek padreifavimų “Dieviškosios komedijos” tema.

Ir dar, gal kas nors man padėtų iššifruoti dieviškojo Beno Šarkos euforizuotą monologą, paklausus apie įspūdžius po šios premjeros. Pasak jojo: “Vakar buvau svingerių klube. Tokiam masiniam dar nekart nebuvau, ir tokių seksualiai šaltų svingerių dar nebuvau sutikęs. Jų užpakaliai labai minkšti, o galvos laabai kietos. Nors jei užpakalinė dalis labai minkšta, tai nereiškia, kad ji kam nors tinkama. Porą kartų buvau susijaudinęs, bet ne nuo svingerių masiškumo, o nuo vienuolės, kuri sėdėjo man iš dešinės. Dedu pliusą skaistybei ir dedu minusą svingeriams. Štai kur tikroji skaistykla, kur skaistybė skaisčiai šviečia ir visos skylės pačios išsiplečia, kai tiktai joms reikia, be jokių pašalinių liaudies teatro kompensacijos elementų”…. citatos pabaiga. Apie ką jis čia, bl?

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.