Pragaras – tai aš

Turiu unikalią galimybę pasižiūrėti į viską iš šalies. Atmatuoti ir nukirpti. Susikaupti ir iššauti. Keista būsena, lyg tremtis į užkampį kuriame nėra, ak, teatro, kuriame kinematografas sukelia psichofizinius spazmus, bet užtatai visos sąlygos literatūros čiupnojimui, skanavimui ir apsirijimui, galiausiai. Žinoma, iki mano dievinamų blogerių Fantastiškų (-os) knygų žiurkių man dar ojojoj kaip toli, bet 3 foliantai per 10 dienų yra visai neblogai. Beveik kaip senais gerais laikais….

Edward Gorey

Ko tikrai nerekomenduoju – bandyti suvirškinti pasakiškai saldų ir sprangų muilą, išvirtą spec. senutei EU-  apie muslimų žmogiškąją, romantiškąją, humaniškąją pusę Kader Abdolah romano “Mečetės namai” pavidalu. Juokinga, kad vienintelė priežastis trukdanti nutrenkti knygiūkštę į palovų – skyrius po skyriaus cituojamos eilutės iš Korano, taip ir nubidzeni kaip avis, nuo vienos Suros prie kitos, o čia jau ir galas.

Dėl ko tikrai gailiuosi – tai, jog pažintį su kinų nobelisto Gao Xingjian romanu “Dvasios kalnas” atidėjau 2012 metams. Kosminis, karminis romanas ir kosminio, begalinio stiprumo ir tvirtybės vertėja Agnė Biliūnaitė, savo valios ir talento jėga padovanojusi Lietuvai TOKIOS knygos vertimą. O Agnė be visų kitų dorybių yra ir dar vieno mano ypač sekamo blogo kafehauzas.lt kūrėja!

Ir pagaliau trečias foliantas – dviejų prancūzikių studija “Meilė: istorija” “Ši knyga – tai įtaigi ir paprasta dviejų tūkstantmečių švelniausių žmonijos jausmų enciklopedija”. Paprasta – taip, jei įtaigumu galima vadinti seilėjimasi aplink viską kas prancūziška ir bandyma apskritai meilę kildinti būtent iš ten – prancūzų revoliucijos lopšio, nes iki tol žinot, blogai – daug kūniškumo, ištvirkimo ir graikiško tvaiko tame reikale – meilėje – buvo. Nekenčiu nuosaikumo, juk žinote, bet tos dvi mandagiai pro sukastus dantukus, puse lūpų pusiau tiesas dėstančios pseudo feministės mane sunervino. Nor buvo kai kas toje knygoje ir smagaus – pastraipa apie Simone ir Sartrą, tokia nuoširdi ir skausminga, susitaikanti su Prancūzijos pralaimėjimu visame kame ir ne tik meilės fronte.

Foto Antanas Sutkus

Todėl jeigu būčiau įgali – tikrai dar kartą nueičiau pasižiūrėti jauno režisieriaus Igno Basijoko spektaklio “Išėjimo nėra” pagal Jean Paul Sartre. Kad ir tam, kad dar karta pasidžiaugčiau meistriška aktorės Monikos Alseikaitės – Estelės vaidyba. Iš labai arti, kai matai virpant arba ne kiekvieną aktoriaus nervą, kyla guodžianti mintis “Tai gal tęskime?…”

About Melpomenė

Pats anonimiškiausias, pats brutaliausias, pats nešvankiausias blogas apie Lietuvos teatrą.