Vaikai, galiu papasakoti, kokį spektaklį mačiau. “Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų”.
Pirmoje dalyje buvo MIRTIS. Ji pas mūsų herojus ateina užsimaukšlinus odinius antgalvius su klounų varpeliais. Norėčiau, kad antgalviai simbolizuotų prezervatyvus – apsauga nuo infekcijos ir reprodukavimo. Bet režisierius, esu tikra, norėjo kitos interpretacijos.
Tie du vyrukai skambina varpeliais ant galvos ir tarpukojy. Be to, jie dulkina viską, kas po ranka pasitaiko: elektrines gitaras, vienas kitą, patys save, jautį, žvairą japonę. Dėl japonės, atskira kalba, nes ji – tai ne žmogus, nors ir gyva. Kai ji kalba (gal prisistato, gal sveikinasi, gal keikia vilniečius), du herojai leipsta juokais ir merkia žiūrovams akį, suprask, ot dūra – nesuprantamai kalba!
Pamenu vienas Borato prototipų kalbino fermerį. Siūlė vištoms ausinukus uždėti. Fermeris sako, vištos to nesupranta. Kitas Boratas pasibaisėjo – neniekink jų, juk jos girdi!

Visit Lithuania!

Taigi, apie vištas kaubojų gyvenime. Vištų vaikai, cypsi švelniais (t.y. savo) balseliais. Besireinkarnuojantys kaubojai broileriukus (savo broliukus) spardo, mėto, paskui prikiša prie kameros. Ką simbolizuoja viščiukas? Blondines? Bejėgiškumą? Noriu užsmaugiu, noriu filmuoju? Mirties čiulbesį?
Bet cypukams geriau, negu japonei. Nes japonė demonstruoja paveikslą su surišta nuoga dama. Aš supratau, kad ji buvo sekso auka. Režisieriau, ar taip? Išsigandau, kad per gastroles Japonijoje Abramik San, tikrai netylėtų. Net ir Boratas. Nebent geišos kostiumas būtų lietuviškai tautinis.Veiksmas toliau vystosi faneriniame grabe. Vienam iš herojų tenka pajausti, ką reiškia prievarta moteriai. Kolega jam supančioja liežuvį, ausis ir skruostus. Nes krūtų jis neturi. Tada jis ateina į avansceną ir pasako, ką galvoja. Aš supratau žodį “gracias”. Vertimo nebuvo. Karštligiškai noriu sužinot, ką man kužda simboliai. Cenzūra? Disleksija? Užveržtas vyriškumas?

Išskambinę varpais japonės galvą, po to pasiskambinę trise, nuogi herojai iš fanerinės erdvės grįžta į sceną. Tada prerijų fone ryškiai fotografuojasi ir joja ant mechaninio jaučio. Jaučio akys pasruvę krauju. Labai kinematografiška, jaučiasi režisieriaus potėpis. Čia cituoju tikros kritikės žodžius. Po to, pučia ragą (ragus) ir ilginasi varpus (varpas). Man muzika patiko, ji ten buvo. Čia, ko gero, ir režisierius taip mano.
Prasidėjo finalinė spektaklio dalis. Įprasminančioji. Dabar jau prasideda prasmingas tekstas. Vertimo teksto šriftas buvo ypatingas. Gal Goudi Stout?

Foto Sirenos

Pasiekę savo tikslą kaubojai užsivelka kostiumus, išskleidžia baltus šezlongus ir aiškinasi, kaip pratempti iki vakaro. Jei skambini varpeliais ir svaiginiesi, vakaras ateina. Dar galima užsimesti kokaino. Bet vakaras vis tiek ateina. Varpeliai -neilgaamžiai…
Moterims irgi ne kokios perspektyvos. Jei su ja (išversta ”mylimoji”) negalima mylėtis stoties tualete, tai ji bus palikta. Mylimoms moterims salėje, kurios, dažniausiai, paliktos sriūbauja, juokinga. Taigi, režisierius pasiekė tikslą, kai kas salėje juokėsi. Man buvo liūdna dėl seksistų ir mirties. Siamo katinas irgi buvo liūdnas. Kas pasitenkintų laižydamas viščiukus per stiklą?!
Ar gerai supratau? Keturkojis tarp išsigandusių dvikojų? Deja, kartais ir maži padarėliai gali sukelti nemalonumų. Nes katinas turėjo antkaklį nuo blusų.
Viską apvainikavo maketas apie eutanaziją. Žmogus sulyginamas su kruasanu. Pasakyčiau, ką galvoju, bet juk nemoku aš skaityti simbolių.
Spektaklis baigėsi. Byvis ir Tešlagalvis liko nenubausti. Nors ir numirę, prispjaudė ant Akademinio teatro grindų.
Eidama pagalvojau, mačiau gerą spektaklį. Labai destruktyvų. Bet režisierius, dedu galvą, transliavo man kitą žinią.
Jei, sūnau, užsinorėtum tapti aktoriumi, perspėju, kad kartais jiems (aktoriams) tenka dalintis vienomis trumpikėmis.
Dabar einu paskaityti, ką rašo specialistai. Nuo to juk ir reikėjo pradėti 🙂

Bibliotekininkė