Iš karto norėčiau patikslinti – Slovėnijos jaunimo teatras Menų spaustuvėje pristatęs spektaklį “Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!” kėsinosi į vyriškąją, stipriąją, mąstančią ir logiškus sprendimus gebančią priimti žiūrovų auditorijos dalį. Mano emocingai, alogiškai ir kiek neadekvačiai natūrai spektaklis atminties dėžutėje nugulė kaip ypač agresyviai, tiesmukai, aistringai klykiantis apie tai, ko nutylėti nebegalime, nebeturime moralinės teisės nutylėti.

Ar dažnai pajuntate meilę artimui savo? Ne tą, ganėtinai abstraktų, neapibrėžtą, efemerišką meilės jausmelį, o tokią momentinę, totalinę meilę, užplūstančią kaip karštinė, kaip apsėdimas, verčiančią visais pojūčiais išmyluoti, ištyrinėti ir nučiupnoti savo meilės objektą? Aš tai niekada, na gal tik porą kartų – teatre, stebeilydamasi į eilinį scenos meno vyksmą pasijuntau dalyvaujanti grupinėje orgijoje, kurioje žiūrovui visad paskirta pasyviojo, iš pradžių droviai kojytes kryžiuojančio ir palaipsniui atsiveriančio, sušylančio, gal net užkaistančio ir atsiduodančio herojaus vaidmuo.

Vat kažką panašaus su lietuviška publika bandė iškrėsti slovėnai vedini savo režisieriaus, scenos teroristo ir dar gi kroato, Oliverio Frljičiaus. Užvirę aštrų guliašą iš tikrų kulkų, įsivaizduojamo kraujo, balkaniškų lyties organų, karo išprievartauto krašto vėliavėlių, patyčų adresuotų vangiems homo lituanicus, meilės ir neapykantos savo tautiečiams, savo iškamuotai ir susiskaldžiusiai genčiai jie pabandė visa TAI mums sumaitinti per 1 sceninio veiksmo valandą. Nu, braca, gal reikėjo ne tik pasigūglinti apie Lietuvą prieš čia vežant savo prakeiksmus.

Nes ko labiausiai pavydu pilietinio karo išromytiems balkanams – tai jų gentinės bendrystės, kraujo ryšio, vienybės net ir sėdint priešingose barikadų pusėse. Tas balkaniškas balaganėlis skaniausias mano gomuriui buvo būtent dėl ašarą spaudžiančio aštraus suvokimo, kad ta gentis liks gyva net ir nugenėjus dalį šakų, iškirtus atžalynus, susprogdinus bombą pašaknėse – jie išliks, išgyvens, nes jie kaip vienas kumštis, gniaužiantis besikeičiančių spalvų vėliavą, smogiantis į snukį svetimiems, be jokių skrupulų kišamas į išangę priešui. Šekit, žiūrėkit, mes tokie, nenušaunamieji, neužčiaupiamieji, nenutildyti…

Savo gi tautai norėčiau palinkėti tik taikos ir ramybės, saldaus snūduriavimo saugiai sukryžiuotomis kojytėmis ir grėsmingo sapno apie pražūtingą sėklytę, kurią dar ims ir atpūs koks priešiškas vėjas iš užjūrio šalelės. O tada tai jau bus, brolyčiai!

peace